Kur stoti 2017

Atšilus orams ir baiginėjantis mokslo metams, visuose naujienų portaluose, lyg lavina, pasipila abiturientų skundai ir teisybės ieškojimai. Skundžiamasi viskuo – pradedant neteisingais mokytojais, blogai sudarytomis užduotimis ir tuo, kad jie nerūpi valstybei.

Pasibaigus egzaminams – prasideda skundai dėl aukštųjų mokyklų ir neteisingu reitingavimu, tuo, kad jie vis dar nerūpi Lietuvai ir jų išskėstomis rankomis laukia Didžiosios Britanijos ar Olandijos aukštosios mokyklos. Tarsi Lietuvos abiturientai būtų vieninteliai, kurie norėtų ten studijuoti. Prasideda diskusijos viešojoje erdvėje kokią geriau specialybę pasirinki, kad labai nespaustų mokslai, būtų geros įsidarbinimo galimybės,  perspektyvu ir daug mokėtų. Ir dažniausiai to nori žmogus, neturinti jokių ypatingų gebėjimų ar talentų, mokslus baigęs na, taip vidutiniškai.

Būtent tokiems ir skirtas šis straipsnis. Norintiems turėti daug pinigų, daug laisvo laiko ir daug keliauti. Tapkite selfiu konsultantėmis (-ais). Jums tereikės baigti, bet kokias studijas kur duoda diplomą, kelias dienas intensyviai panaršyti ir paanalizuoti instagramą ir populiariausias nuotraukų redagavimo programėles. Ir viskas. Jau galite skelbti apie savo teikiamas paslaugas ir klientai patys pas jus ateis. Su tokiu pasiruošimu, laisvai galite teikti konsultacijas apie tinkamiausią šviesą, nuotraukos foną, populiariausius filtrus, pozavimą (kaip pasukti veidą, kad optiškai sumažėtų nosytė ar geriausiai matytųsi naujos blakstutės, kurias sudėjo populiariausia meistrė). Paslaugų spektrą galite plėsti kiek tik leis fantazija. Ir viskas. Turtai, šlovė ir populiarumas garantuotas.

 

Priverstinės atostogos

Planuose – užbaigti darbus ir pasidžiaugti vasara. Tiesiog skaičiuoji likusias dienas kai organizmą pradeda atakuot keistas ir piktas Virusas. Organizmas su juo pradeda kovoti visais įmanomais ginklais (tuo metu pradedu jaustis kažkaip keistai). Imuninė sistema traukiasi, o Virusas tik to ir telaukė – pasiima beizbolke ir sudaužo nesigailėdamas. Organizmui kapituliavus,  pradeda kovot smegenys ir sakyt, kad aš nepasiduosiu, turiu užbaigti darbus, man reikia dar dviejų dienų.. Vaikštant tarp dangaus ir žemės, ir pradėjus nebesigaudyt kuriame pasaulį gyveni, net nepajauti, kaip bendradarbiai tave supakuoja ir pargabena namo. O juk buvo likusios tik dvi dienos… O, bet, tačiau, tenka išeiti priverstinių atostogų.

Po namus slankioju kaip koks gnomas, ant galvos užsitraukęs kaldrą, ir net nežinau, kaip čia reiktu būt, kad nebūtų taip baisu. Nusprendžiau, kad geriausia ką galiu padaryt, tai atsipalaiduot ir leist kelias dienas pasirgt. Per ant sofos pragulėtą pusvalandį spėjau suskaičiuoti visas lubų dėmeles, sienų nelygumus ir parketlentes. Galvoje sukasi mintis, kad reikėtų kažkaip prasmingai praleisti laiką. O kas gali būt prasmingiau už visas Hario Poterio dalis?  Pirma diena – šesi filmai įveikti. Pasirodo tai ir puikus matavimo vienetas. Baigiasi filmas – išgeri vaistus. Antra dieną, pradėjus jaustis kaip žmogui, galima likusius filmus užbaigt jau ir sėdint. Pusantros dienos, aštuoni filmai, devyniolika valandų, sauja vaistų ir, lyg pamojus burtų lazdele, virusas atsitraukia.

Atradus tokį gerą gydymosi būdą, galima būtų galvot ir apie visas Žiedų valdovo ir Hobito dalis.

30 negyvų ir vienas gyvas

Pradėkim nuo to, kad turiu tokį, na, savotiška humoro jausmą. Jei sekate mano blog’ą, tikriausiai jau tai pastebėjote, ir tikiuosi, kad jį suprantate.  Bent jau norėtus tuo tikėt , nes kitaip kokio velnio skaitote? (Klausiu tikrai nuoširdžiai). Tad šį kart pakalbėkime apie humora.

Kiekvieną kartą, kai bandai žmonėms papasakot juokelį, ar šiaip kokį linksmą nutikimą, visuomet yra rizika, kad jie nesupras. Kuo keistesnis humoras – tuo didesnė tikimybė, kad beveik niekas jo nesupras. Blogiausia kas gali nutikti, tai, kad žmogui reikės jį paaiškinti. O kas gali būt už tai blogiau? Na, nebent tai, kai net paaiškinus kontekstą, jis vis tiek nesupranta. Ir tada aiškinant kontekstą, juokelis ne tik, kad pasidaro nebejuokingas, bet nebelieka jokio noro ir kitiems žmonėms praskaidrinti dieną puikiu humoru.

Norit pavyzdžio? Puiku.

Trisdešimt negyvų ir vienas gyvas. Kas? Tarpukario taksi bandantis užvažiuot į kalną.

Nejuokinga ir reikia konteksto? Puiku, prašom. Tarpukario Kaune kelių būklė nebuvo pati geriausia ir ne į visus kalnus jiems pavykdavo užkilti. Tad prašydavo, kad vežikai juos užtrauktų. Pasidarė linksmiau? Reikia dar vieno paaiškinimo? Pasigooglinkit. Bendrąjam išprusimui tikrai nepakenks.

Bad_Jokes.jpeg

Perskaitę šį tekstą pasijautėt įžeisti? Tuomet perskaitykit pirmą pastraipą dar kartą.  😉

 

Pagaliau Tuščia galva įkėlė savo koją ir į facebooką, tad pasdaudę čia ir pakėlę nykštį ten, galėsit greit pamatyt ir pasisemti išminties iš Tuščios galvos.

Vilkolakių penktadienis

Pasižiūri į laikrodį, tuomet pro langą, ir pagaliau ateina supratimas, kodėl trečia valanda ryto, galvoje skamba tuc, tuc, tuc, tuc, ir jei tik galėtum, būtų puikus laikas pradėt treniruotis maratonui. Ir ne, aš negėriau energetinių, o kava paskutinį kart mėgavausi ryte. Gaila, kad savaitės vidurys ir už kelių valandų reikės keltis. Su tiek jėgų, jei tik būtų savaitgalis, tai šokių aikštelė būtų užkariauta! O, bet, tačiau…

Tokios naktys yra romantizuotos, apdainuotos dainių, tapytos talentingiausių dailininkų… Gaila, kad nemoku piešti ar dainuoti. Na, dėl paskutinio gal ir gerai, betrūksta pasauliui tokios stichinės nelaimės kaip manęs dainuojančios… Užtenka teroro aktų, žemės drebėjimų ir šiaip bepročių. Bet šį kartą ne apie mane. O būtent apie tuos, kurie tokiomis naktimis išlenda į gatves. Tikriausiai jau supratote, mieli skaitytojai, kad kalbėsim apie Pilnatį.

Paprasčiausias reiškinys, o sukelia tokią didelę sumaištį. Parduotuvėje žmonėms pradeda vaidentis sąmokslo teorijos apie didžiąsias korporacijas, kurios bando nulupti nuo jų paskutinius centus. Žinoma tuo metu, kai jie tai išsijuosę aiškina kasininkei, dažniausiai tokie perką “Anzelmutės” alų, o veidai sako, kad pastaruosius dešimt metų, jie tik tai ir tedaro. Portaluose padaugėja keistų straipsnių, kuriuose žmonės skundžiasi, viskuo ir niekuo tuo pačiu metu. Tačiau labiausiai tai pasijaučia socialiniuose tinkluose ir visokio plauko forumuose. Tokiu laiku geriau nesivelti į jokias kovas, kuriuose dalyvauja laido riteriai. Prieš kelis šimtų metų žmonės, kurie nežinojo kas jiems darosi, tiesiog staugdavo į mėnulį, o dabar sėda prie kompiuterių ir kelia bereikalingas audras. Dažniausiai įtraukdami visus aplinkinius, o tie, kurių gamta neapdovanojo kantrybe, įsivelia į begalines diskusijas, o likę, dažniausiai kraustosi iš proto savaip ir tai stebėdami tiesiog šypsosi. Na o aš, toliau žiūriu į einančius iš proto žmones, o galvoje ir toliau skamba tuc, tuc, tuc, tuc….

P.S. Minėti žmonės, staugiantys į mėnulį, yra mano laisvai interpretuota vilkolakių atsiradimo legenda. Paaiškinimas visiems, besikraustanties iš proto, laido riteriams…

 

Serialas

Ilga, kaip šimtmetis, diena. Visą dieną tik ir svajoji kaip grįsi namo, išsitiesi ant sofos ir valandą laiko tiesiog pachill’int žiūrint savo mėgiamą serialą. Patogiai įsitaisai, pasiimi užkandžių, ir pasiruoši vegetacijai, apie kurią svajota ištisas dvi dienas, tik visuomet atsirasdavo darbų arba neatidėliotinų reikalų ir tokiam paprastam malonumui, nelikdavo laiko. Tačiau, dabar. Pagaliau. Nauja serija!

Įpusėjus serijai, nuojauta pradeda kuždėt, kad kažkas negerai. Serialas rodomas jau šešerius metus, o per pirmas 20 minučių spėjama išžudyti beveik visus veikėjus! Pradedi save raminti, kad čia tiesiog keistas kūrėjų ir scenaristų sprendimas. O juk dar tik sezono vidurys! Viliesi, jog norima greičiau  užbaigt vystomą veiksmo liniją ir pasukt serialą kita kryptimi. Na, ok.

30-ta min. Kol kas jokios atomazgos, per daug prisipažinimų kaip myli savo draugus ir pagrindinį veikėją supančius artimuosius. Nuojauta jau rimtai pradeda stuksent pirštu į smilkinį ir atvirai tyčiojasi iš tavo vilties.

40-ta min. Iškyla užrašas 20 years later… Supranti, kad dabar jau tikrai šikna, o nuojauta šoka džiaugsmo šokį ir garsiai šūkauja – Sakiau! Sakiau!

42 min. Pasirodo užrašas daugybe kalbų – Thank you.

Tai ačiū Jums, mieli serialo kūrėjai, kad sugebėjot sušikt taip gerai praėjusią dieną. Po velnių, kas sukuria serija, iš kurios dar galima normaliai (na gerai, gan ištęstai ir su daugybe nebūtinų vingių) užbaigt sezoną ir atsisveikinti kaip žmonėms. Štai ir baigėsi mano ramus vakaras. Ir vėl aplanko tas bjaurus I don’t have any purpose in life jausmas. Kaip ir kiekvieną kartą, kuomet pažiūri paskutine serialo serija…

Galbūt turit idėjų, kokiu serialu galėčiau užpildyti tą tuštuma gyvenime?

Kiborgų žemė

Autorius – Dovydas Pancerovas

Pavadinimas – Kiborgų žemė

Puslapių skaičius – 255 psl.

Išleidimo metai – 2017 m.

kiborgu zeme.jpg

Kiborgų žemė. Šiuos žodžius girdėjau daug kur: naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, knygų mugėje. Panašu, kad tuo metu visi tik ją ir teskaitė, tačiau aš, kažkodėl, nesąmoningai ją ignoruodavau. Pamatau pavadinimą – prascrollinu žemyn. Tuomet, kai pagrindinė žinių banga nuslūgo, perskaičiau knygos ištrauką ir tuomet teko savęs paklaust – kokio velnio aš ją tiek laiko ignoravau?

Tai subjektyvi, vieno žurnalisto kelionių į Ukrainą (kuomet prasidėjo pirmieji neramumai, dar prieš Krymo aneksiją) atsiminimai. Įvykiai Ukrainoje vyko palyginus neseniai, tačiau žmonėms, kurie su tuo nėra asmeniškai susiję (neturi draugų ar giminių Ukrainoje) tai tapo jau istorija. Vykstant karui ir Lietuvoje žiūrint žinias ir sekant informaciją, tai atrodo labai svarbu ir reikšminga, tai sukrečia. Tačiau einant laikui, tai tampa tiesiog informacija, kurią greit nustumia į antrą planą naujos, aktualesnės žinios. Panašu, kad autorius bando beasmenę informaciją (įvairius miestus, skaičius ir žmonių vardus) paversti apčiuopiama ir jaučiama kova, ne vien statistikos duomenimis ar istoriniais faktais.

D. Pancerovas vis dėl to yra žurnalistas, tai manau, kad jam tai padėjo gan gerai knygoje atspindėti ir aprašyt ne vien Maidaną, buvimą fronto linijose ar karo iškreiptą realybę, tačiau ir savo, kaip žmogaus ir žurnalisto raidą. Skaitant jaučiasi, dokumentinis/publicistinis stilius, vietomis trūksta gilinimosi į sutinkamus žmones, ir galbūt platesnio jų aptarimo, nes tris eilutės apie žmogų, įskaitant ir jo išvaizdos aprašymą, yra mažoka, norint, kad skaitytojas jį prisijaukintų. Norėtųsi platesnio aprašomų įvykio konteksto ar aptarimo, bet galbūt autorius ir siekė būtent tokio – kiek įmanoma objektyvesnio įvykių fiksavimo stiliaus. Tuomet jam pavyko. Taip pat didelis pliusas – visas už šią knygą gautas pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei.

“Kiekviena karta turi savo karą.” V. Radzevičius