Freelancerių gyvenimo ypatumai

Iš karto noriu pabrėžti – nors ir kalbėsiu bendrai apie “freelancer’ius“, tačiau tai bus paremta mano asmenine patirtimi ir jausmais (manau būtų ganėtinai keista, jei būtų kitaip).

Vienu ar kitu sezonu visiems prasideda stagnacija, kuomet nieko nesinori daryti, mintyse tuščia, o sąžinė jau kelinta savaitė priekaištingai žiūri ir galanda peilius, kaip paskatą dirbti… Galbūt kažkuriam iš Jūsų tai yra žiema, kuomet artėja šventės, visur balta ir apgaulingai švaru. Mieliau rinksitės vaikščiojimą po parduotuves, kalėdinių dovanėlių pakavimą, ar tobulos, gyvos eglutės paiešką… Kitiems gi tai pavasaris – vakarai ilgi, dienomis visi pavirstam katinais, kurie išlenda pasišildyti ant saulutės, ir pagaliau aplankė tas keistas supratimas, kad JAU VISUR ŽALIA (ir taip, kiekvienais metais šis jausmas mane aplanko netikėtai). Kiekvienas sezonas turi savų iššūkių ir malonių dalykų, kurie darbą dažnai paverčia į TĄ KURIO NEVALIA MINĖTI, o sąžinės graužimą kompensuojame indų plovimu (pasiteisinimas – per tuos purvinus indus negaliu susikaupti), dar viena serialo serija (na gerai, ji jau dešimta) ar gabalėliu šokolado. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad pastarieji du dalykai dominuoja mano dienotvarkėje.

Buvo ir googlinta apie savimotyvacija ir sudarinėjami To do list’ai… Deja esu toks žmogus kuris nemoka džiaugtis nieko neveikimu. Kai tik įsijungiu dabar žiūrimą serialą, sąžinė  pradeda trinti rankas ir maloniai primena, kad yra šimtai kitų būdų kaip galima prasmingiau praleisti laiką – išsiskalbti, išmaudyti šunį, pradėt papildomą projektą, išsikuopti spintą, nes vasarinės suknelės dar kurį laiką nereikės, pradėti skaityti tas mokslines knygas, kurios praverstu darbe… Tuomet belieka tiesiog padidinti žiūrimo serialo garsą, kad ją mažiau girdėčiau.

Tačiau būtent tai ir privertė mane susimąstyti. Kodėl mes taip nebemokam būti su savimi? Gali praeiti savaitės ar net mėnesiai ir nepraleisime net 5 minučių tyloje, su savimi. Rytą pradedame su telefonu rankoje (nes neduok Dieve naktį ištiko apokalipsė ir aš to nepastebėsiu), keliaujant į darbą mintis slopiname muzika, grįžus namo – televizija, kompiuteris, tualete – telefonas, atsigulus į lovą užmiegame arba ką nors žiūrėdami arba panirę į  socialinius tinklus.

Viename moksliniame straipsnyje teko skaityti, kad karta gimusi jau su išmaniaisiais telefonais rankose yra pirmoji per keletą amžių, kurios IQ yra mažesnis nei tėvų. Ir ką tai sako apie mus? Kad mes taip prisirišę prie technologijų, kad mūsų smegenys daugiau laiko skiria ne mastydamos,  o tiesiog atsirinkinėdamos informaciją. Mus nereikia galvoti kaip nuvažiuoti iš taško A į tašką B – tiesiog užsistatome maršrutą navigacijoje. Reikia suprasti kas parašyta kalba kurios nemokame – tiesiog įsijungiame vertėją. Bendraujant internetu galime apgalvoti kiekvieną žodį ir dažnai taip visi pokalbiai lieka labai paviršutiniam lygmenį. Bendravimas nematant žmogaus atpratina mus nuo kūno kalbos skaitymo, nes internete tam yra yra paveikslėliai ir šypsenėlės (kurios dažniausiai nė iš tolo neatspindi to kaip žmogus jaučiasi iš tiesų). Apie technologijų poveikį visuomenėje galima parašyti kelis tomus ir vis tiek liks daug kas nepasakyta ar tiesiog dar nežinoma.

Kiek procentų dabartinių žmonių rašo dienoraščius, kuriuose galime aprašyti visus dienos įvykius ir atsirinkti kurie iš jų yra svarbūs, fiksuoti savo emocijas ir per dieną kilusias mintis. Dauguma mano, kad visi garsiausi rašytojai ir menininkai buvo alkoholikai, ar vartodavo narkotikus  norėdami skatinti kūrybingumą, taip tokių buvo, tačiau dauguma jų vis tiek rašė dienoraščius, ar turėjo gan griežtą dienotvarkę.

Grįžtant prie kūrybinės stagnacijos, pastovus dienoraščio rašymas gali būti puiki kūrybinė inspiracija. Išgryninus mintis ir pasilikus tik tai kas svarbu, nelauktai galime pastebėti žibant aukso grynuolį.

 

Tuščia galva visiems linki per dieną praleisti bent 5 minutes tyloje ir su savimi. Nebijokit, tai nėra tai baisu, kaip iš pradžių gali atrodyti. 😉

 

 

 

 

Advertisements