Autobusai/traukiniai/troleibusai

Ach, tas viešasis transportas. Jis turi tiek daug žavesio ir absurdo. Kai pamatai atvažiuojantį autobusą, niekuomet negali būt tikras, kad rasi kur atsisėsti, arba dar blogiau – bus toks pilnas, kad nerasi net vietos kur atsistoti.

15079076_893167654153810_5684940996683080767_n.jpgIšmokus ženklų kalbą ir ja išaiškinus vairuotojui, kokio tau bilieto reikia, pamatai laisvą vietą ir skubi ją užsiimti.  Įkalbi moteriškę, kuri šalia esančią  laisvą vietą užleido savo neįtikėtinai trapioms ir daug rūpesčio reikalaujančioms stiklinėm skulptūrėlėms,  kad ji tikrai nenumes nei gramo, jei pasiims mamos Maximos krepšius nuo sėdynės, ir praleis atsisėsti prie lango. Kai ši misija pagaliau baigta, galima trumpai atsipūsti ir pasižvalgyti, kokie gi dar pakeleiviai su tavimi važiuoja nežinoma kryptimi.

Pirma dėmesį patraukia pusamžė moteriškė, kuri, galiu duot galvą nukirst, važiuoja į raganų konferencija, kur nagrinės tokios svarbos klausimus kaip:

  • “Kaip veisti negrynaveisles visiškai juodas kates?”
  • “Kaip prailginti katilų gyvavimo laiką”
  • “Apie nelegalų eleksyrų gabenimo kelią ir kodėl geriau juos pirkt iš patikimų šaltinių.”

13692521_819365754867334_2933261839937281572_n.jpgPažvelgus į kitą pusę pamatai pokemonus, realius ir nevisai realius. Apsidairius ir supratus, kad juos matai tik tu vienas, galvoje pradeda kilti sąmokslo teorijos apie raganą, kuri nori apnuodyt visą autobusą.

Pakėlus akis, supratau, kad tiesiog visą laiką žiūrėjau į telefoną ir gaudžiau pokemonus… Telefoną pradanginus kišenėje, dar kartą apsidairiau po autobusą ir keisčiausia tai, kad daugiau nieko ypatingo ar verto dėmesio nebepamatau.

Keli garbingo amžiaus piliečiai važiuojantys arba į polikliniką arba į bažnyčią; moteriškė, kuri tikriausiai vis dar nešioja savo jaunystės rūbus, šalia jos įsitaisiusi dar viena vidutinio amžiaus dama, galima pamanyti, kad jos seserys.

Pažvelgus pro aprasojusį langą, kad susigaudyti ar dar toli kelionės tikslas, supranti, kad tikriausiai jau atsidūrei kitame, nepažįstamame mieste. Nors aplinka, gatvės ir namai atrodo lyg ir  matyta, tačiau nerandi nei vieno orientyro, pagal kurį būtų galima atskirt ar tu Šilainiuose, Žirmūnuose ar Baltupiuose. Eilinį kartą prakeiki tuos architektus, kurie namus ir miestus statė pagal tuos pačius projektus.

Dažnai važinėjant visuomeniniu transportu, galima pamatyti daug pažįstamų veidų. Su kai kuriais žmonės prasilenkdamas jau nusišypsai ir linkteli galvą pasisveikindamas. Juk nemandagu būtų nesisveikint, kai tą žmogų matai dažniau nei kai kurias savo gimines, kurias sutinkame tik per laidotuves ir vestuves. Kaip ne kaip, kultiūra tūri būt.

Taip pat dažnai galima pradėt kurt būtas ir nebūtas istorijas apie skardinės dėžutės pakeleivius. Atrodo niekuo neišsiskiriantis vaikinas. Tik jis rankose turi didžiulį piešimo bloknotą ir pažvelgęs į kurį nors kaimyną, vėliau geras penkias minutes kažką raš0 ir skrebeną. Vėliau ciklas kartojasi su iš kito šono sėdinčiuoju. Iki kol baigiasi pakeleiviai ir tuomet jis apsikabinęs bloknotą, atsigula per dvi vietas ir pradeda snausti. Matyt būsimasis rašytojas, taip semiasi įkvėpimo savo naujiems herojams. Juk knyga apie, iš esmės neišsiskinantį iš minios jaunuolį, garantuotai yra naujasis bestseleris. Na, nebent jis ilgai tyrinėjo minią, kad galėtų prie jos prisitaikyti, ir taptu tiesiog vienu iš daugelio, niekam per daug į akis nekrentančiu praeiviu, tačiau iš tiesų jis yra Europos ginklų juodosios rinkos galva. Na gerai, gautųsi tikrai neblogai knyga.

Šia gan liūdna gaida teks ir užbaigti, kita stotelė jau mano, o dar teks prasibrauti po visus aukščiau aprašytus pakeleivius, tad galiu nespėt ir išlipt. O viduržiemį per lietų klampot namo papildomas dvi stoteles, niekas nejaučia malonumo. Na, nebent jis mazochistas.

 

Advertisements