KGB vaikai

Autorius – Justinas Žilinskas

Pavadinimas – KGB vaikai

Puslapių skaičius – 432 psl.

Išleidimo metai – 2013 m.

Tai viena iš tų knygų kurias gauni dovanų ir nežinai ko gali tikėtis. Gal tai bus fantastika? O gal proza? Šiuo atveju tai romanas.

Užklupus peršalimui ir savaitgalį leidžiant lovoj, atsiverčiau paskaityt būtent ją, nes na, ji buvo arčiausiai lovos. Perskaičiau keletą lapų ir tik tuomet susivokiau, kad autorius – lietuvis. Aprašomas laikmetis – 1996 metų Lietuva.

Prieš aptariant knyga-kgb-vaikai-60466815.jpegpačią knygą, manau turėčiau šį tą paminėti. Neskaitau knygų vien dėl to, kad autorius lietuvis, tačiau su malonumu skaitau knygas kuriose kalbama apie Lietuvą. Ypač malonu tai aptikti netyčiomis, kitame pasaulio krašte parašytoje knygoje. Greičiausiai, taip pasireiškia mažos šalies sindromas, kuomet malonu žinoti, kad kažkas žino tavo šalį.

Na, o dabar apie pačią knygą. Aprašomas laikmetis visiems puikiai pažįstas ir prisimenamas, galbūt dėl neseniai iškovotos nepriklausomybės dvasios, dėl deficitinių prekių ar tiesiog dėl nostalgijos jaunystei. Aš nepapuolu nei į vieną išvardintų punktų, nes tiesiog tam buvau per maža, ir apie tą laikmetį žinau tik iš istorijos vadovėlių ir aplinkinių pasakojimų, tad vien apie tai skaityti buvo įdomu.

Kūrinys puikiai parašytas pagal visus trileriui būdingus bruožus: veiksmas vyksta greitai, daug aprašomų veiksmo scenų (mašinų gaudynės, šaudymas, sąmokslo teorijos ir pan.).

Veiksmas prasideda kuomet su  pagrindiniu veikėju susisiekia mergina ir prisistato esanti jo sesuo. Apie kurią jis žinoma nieko nežino. Vėliau atsiranda ir KGB baimė, ir bandymas išsiaiškinti tiesą, ir mistiniai (žmogaus šilumos pojūčio) gebėjimai. Pagrindiniai veikėjai nėra šabloniški, vien geri ar blogi, požiūris į juos priklauso nuo jų veiksmų ir dažnai tai lemia tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Autoriui taip pat puikiai pavyko išlaikyti įtampą ir nuolatinis spėliojimas “o kas gi vis dėl to už viską atsakingas” primena detektyvą. O skaitant detektyvą – bandymas suprasti kas yra kas, yra viena iš geros knygos sudedamųjų dalių. O šioje knygoje, tai puikiai pavyko.

Vienas iš keistesnių dalykų, tai dialogai. Na, šiaip jau dialogai kaip dialogai, tačiau dėl laikmečio, dalis jų vykstą pusiau rusų kalba. Vienas veikėjas kalba lietuviškai – kitas rusiškai, o vertimai pateikiami išnašose. Galbūt tai gali truputi erzinti (ypač nemokant rusų kalbos), tačiau, mano nuomone, tai knygai suteikia tiesiog papildomą to laikmečio prieskonį. Ir, kaip ir daugelis dalykų tame laikmetyje, jis tiesiog yra, ir reikia su tuo susigyvent.

“Keista matyti, kaip tavo jaunystės prisiminimai virsta ir istorija, ir scenografija. Keista ir įdomu matyti, kaip tokioje pažįstamoje scenoje atsiranda ir gyvena nuotykis. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. O juk dar daug liko nepajudintų ir nepažadintų paslapčių, laukiančių savo atradėjų.” Aurelijus Katkevičius (žurnalo “Verslo klasė” redaktorius).

Advertisements

One thought on “KGB vaikai

Comments are closed.