Kaziuko mugė be Kaziuko

Kaip ir kiekvienais metais keliavom pasivaikščiot po Kaziuką, pasižvalgyt į žmones ir įdomesnius daiktus ar dirbinius. O, bet, tačiau… Apie viską iš pradžių.

Šįryt, geriant kavą ir skaitinėjant įvairius portalus, akis užkliuvo už straipsnio apie šių metų mugės pasikeitimus. Kauno savivaldybė pakeitė mugių organizavimą ir Laisvės alėjoje paliko tik dvi – pavasarį ir rudenį, o jų organizatoriai bus renkami konkursiniu būdu. Nelaimėjus Kaziuko mugės organizatoriams, tačiau (čia tik mano spėjimas) nenorėdami prarasti pelno, vis tiek kažką bandė suorganizuoti, tik jau ne Laisvės al., kaip buvo įprastą, o Nemuno saloje. Jei dar tiksliau, tai Žalgirio arenos stovėjimo aikštelėj. Dėl sumažėjusio ploto ir prekybos vietų mažiau – tik 750. Tiek palapinių bus su sūriais, riestainiais ir mediniais šaukštais. Na, tarp tiek palapinių, galvojom, tikrai rasim originalų šaukštą.

Eidami link pėsčiųjų tilto ir pamatę koks ten skruzdėlynas, jau tada su kirbėjo mintis, kad gal verčiau apsisukt ir ramiai traukt į kitą pusę, bet mes drąsūs žmonės, tad nuėjome toliau.

Įžengus į mugės teritoriją supratom, kad vis dėl to padarėm klaidą. Palapinių išdėstymas buvo mažų mažiausiai keistas ir klaidus, bet tai jau pamatėm daug vėliau. Prie įėjimo buvo išdėstyti pardavinėjami paveikslai, akies krašteliu spėjau pamatyt išdirbtus avikailius ir tada tamsa. Na, tiksliau ne tamsa, o tamsiai mėlyna prieš mane ėjusio žmogaus striukė. Ir  iš kairės. Ir iš dešinės. Neliko nieko kito tik lėtai slinkti minios viduryje. Reiktų paminėti, kad gamta man pagailėjo ūgio ir esu “pusantro metro su kepure”,  tad viskas pagal ką galėjau orientuotis, tai besikeičiantys prekeivių šūksniai. Ir skirtingi šonuose besibraunantys žmonės. Kai kurie iš jų pasitaikė visai įdomūs. Moteris, su po striuke pakištu miniatiūriniu šuneliu kuris ant visų urzgė. Toks mažas o tiek pykčio. Mamytės ir tėveliai, manantys, kad su vaikišku vežimėliu eiti prieš žmonių srovę yra gera idėja.

Pasivaikščiojimas pavasarišku oru (na, nevisai, bet bent jau nelijo) pavirto į žaidimą “išeiti iš labirinto”. Kad ir kur pasukdavom, sutikdavom tik daugiau palapinių ir dar daugiau žmonių. Nuoširdžiai mąstau, kad Hario Poterio Ugnies taurės labirintas nebuvo jau toks blogas. Ten bent jau  ant kiekvieno kampo nesiūlė baronkų ir natūralaus kondensuoto pieno.

 

 

Advertisements