Žilagalvė, draugiško žvilgsnio senutė, kaip ir kiekvieną dieną parymusi žvelgia pro langą į kiemą. Tai buvo kasdienio ritualo dalis. Kas eidavo per kiemą ir ją matydavo sėdinčią prie lango, tiems ji jau buvo tapusi neatsiejama kiemo dalimi. Praeiviai ją praminė Stebėtoja. Tik jie nežinojo, kad ji ne šiaip žvelgia pro langą, o laukia konkretaus žmogaus – kaimynės anūkės. Aukštos, ilgais šviesiais plaukais ir visuomet madingai apsirengusios. Senučiukės nuomone – per daug atvirai. Ji dažnai burbėdavo apie iš kelio klystantį jaunimą ir tai, kad jos laikais niekas taip apsirengęs nevaikščiodavo.
Per dieną būdavo ir daugiau praeivių kuriuos ji matydavo kiekvieną dieną: moksleiviai su didžiulėmis kuprinėmis grįžtantys namo, paštininkė kuri žiemą-vasarą važinėdavo su dviračiu ir kartą per savaitę užsukdavo pas senučiukę į namus – atnešdavo kassavaitinį laikraštį ir kartą per mėnesį pensija. Iš matymo pažinojo kiekvieną kaimyną rytais einantį į darbą, gimines kurie per šventes lankydavo jos kaimynus. Ji pastebėdavo visus. Galvoje net buvo susidėliojusi tam tikrus dėsningumus ir tvarkaraščiuskas kada ateidavo ar išeidavo iš jų kiemo. Tačiau labiausiai ji apsidžiaugdavo pamačiusi kaimynės anūkę.
Ir laukdavo ji jos ne todėl, kad ji būtų buvus kažkuo ypatinga. Ne. Senučiukei patikdavo stebėti ją, nes ji primindavo ją pačią ankstyvoje jaunystėje. Pilną gyvenimo džiaugsmo, garsiai besijuokiančią ir jauną. Tuomet senučiukė bent trumpam susigrąžindavo džiugius ir ryškius jaunystės prisiminimus. Pasimatymus ir pavogtus bučinius iš kavalieriaus, skambančias dainas pakeliui namo iš šokių. O tuomet sugrįždavo į pilką ir vienišą kasdienybę, kur vienintelė pramoga – stebėti kas vyksta kieme ir laukti kol vėl pamatys jaunąją kaimynės anūkę, kuri primins jaunystę.
Tuščia galva 