Savęs tobulinimas

Atsigulus į lovą ir pradėjus snausti, kuomet mintys klaidžioja toli ir prisiminimai pinasi su planais ir atsitiktinėmis svajomis, atklystą mintys apie tai, kas laukia rytoj ir tai, kas šiandien liko nepadaryta. O svarbiausia, kokia rytdiena galėtų būt.

Anksčiau atsikelti, išeit pabėgiot su šunimi, gert rytinę kavą ir vietoj beprasmio scrollinimo ir keistų straipsnių skaitymo, pasidomėt aktualijom ar rimtų dėdžių nuomones apie rimtus įvykius. Vėliau galima būtų padaryt ir tą, dar aną ir dar tą, tą ir tą….

Iki kito ryto. Kuomet žadintuvas vėl bloškiamas kuo toliau, kad pamiegot dar penkias minutes, o kavos darytis iš miegamojo išslenka susiraukęs, piktas trolis. Tas pats trolis kaip ir kiekvieną rytą.

Na, o vakare galima ciklą kartot ir viltis, kad ateinantis rytas bus geresnis.

 

 

 

Keisčiausias metų laikas

Nors yra keturi metų laikai, tačiau labiausiai idealizuojamas ir laukiamas – vasara. Kiekvienas turi savų lūkesčių kokia ji turėtų būti. Kalbu ne apie visuomet prastą ir lietingą orą ar Palangos verslininkus, kurie, jau ketvirtį amžiaus, skundžiasi ir skanduoja – ši vasara – pati blogiausia!

Dažniausiai vasaros idealą susikuriame pagal tai, kokios jos buvo vaikystėje: nerūpestingas lakstymas ir žaidimas su draugais, maudynės ir nuotykiai. O svarbiausia – pasikeitimai. Naujų draugų susiradimas, pirmieji pasimatymai ir darbai vasarai.  Juk visi būtent taip ir įsivaizduojam vasaras? Na, bent jau tokios jos būdavo vaikystėj ar paauglystėje. O kokios vasaros būna tuomet, kai išaugi iš to? Kai pasas sako, kad tau seniai jau nebe -niolika, kuomet reikia dirbti nuo 9 iki 5 ofise, kur žiemą-vasarą temperatūra sustojusi ties maloniais 23 laipsniais, kai, geriausiu atveju, atostogų gauni dvi savaites ir jos pralekia akies mirksniu.

Gal galit kas sugrąžinti tas paauglystės vasaras? Bet tik vasaras. Grįžti į mokyklos suolą ir kaulint iš tėvų pinigų likusius devynis mėnesius? Hm…. Ačiū, bet ne.

Kai pagalvoji, ne taip ir blogai skamba tos dvi savaitės atostogų.

Priverstinės atostogos

Planuose – užbaigti darbus ir pasidžiaugti vasara. Tiesiog skaičiuoji likusias dienas kai organizmą pradeda atakuot keistas ir piktas Virusas. Organizmas su juo pradeda kovoti visais įmanomais ginklais (tuo metu pradedu jaustis kažkaip keistai). Imuninė sistema traukiasi, o Virusas tik to ir telaukė – pasiima beizbolke ir sudaužo nesigailėdamas. Organizmui kapituliavus,  pradeda kovot smegenys ir sakyt, kad aš nepasiduosiu, turiu užbaigti darbus, man reikia dar dviejų dienų.. Vaikštant tarp dangaus ir žemės, ir pradėjus nebesigaudyt kuriame pasaulį gyveni, net nepajauti, kaip bendradarbiai tave supakuoja ir pargabena namo. O juk buvo likusios tik dvi dienos… O, bet, tačiau, tenka išeiti priverstinių atostogų.

Po namus slankioju kaip koks gnomas, ant galvos užsitraukęs kaldrą, ir net nežinau, kaip čia reiktu būt, kad nebūtų taip baisu. Nusprendžiau, kad geriausia ką galiu padaryt, tai atsipalaiduot ir leist kelias dienas pasirgt. Per ant sofos pragulėtą pusvalandį spėjau suskaičiuoti visas lubų dėmeles, sienų nelygumus ir parketlentes. Galvoje sukasi mintis, kad reikėtų kažkaip prasmingai praleisti laiką. O kas gali būt prasmingiau už visas Hario Poterio dalis?  Pirma diena – šesi filmai įveikti. Pasirodo tai ir puikus matavimo vienetas. Baigiasi filmas – išgeri vaistus. Antra dieną, pradėjus jaustis kaip žmogui, galima likusius filmus užbaigt jau ir sėdint. Pusantros dienos, aštuoni filmai, devyniolika valandų, sauja vaistų ir, lyg pamojus burtų lazdele, virusas atsitraukia.

Atradus tokį gerą gydymosi būdą, galima būtų galvot ir apie visas Žiedų valdovo ir Hobito dalis.

30 negyvų ir vienas gyvas

Pradėkim nuo to, kad turiu tokį, na, savotiška humoro jausmą. Jei sekate mano blog’ą, tikriausiai jau tai pastebėjote, ir tikiuosi, kad jį suprantate.  Bent jau norėtus tuo tikėt , nes kitaip kokio velnio skaitote? (Klausiu tikrai nuoširdžiai). Tad šį kart pakalbėkime apie humora.

Kiekvieną kartą, kai bandai žmonėms papasakot juokelį, ar šiaip kokį linksmą nutikimą, visuomet yra rizika, kad jie nesupras. Kuo keistesnis humoras – tuo didesnė tikimybė, kad beveik niekas jo nesupras. Blogiausia kas gali nutikti, tai, kad žmogui reikės jį paaiškinti. O kas gali būt už tai blogiau? Na, nebent tai, kai net paaiškinus kontekstą, jis vis tiek nesupranta. Ir tada aiškinant kontekstą, juokelis ne tik, kad pasidaro nebejuokingas, bet nebelieka jokio noro ir kitiems žmonėms praskaidrinti dieną puikiu humoru.

Norit pavyzdžio? Puiku.

Trisdešimt negyvų ir vienas gyvas. Kas? Tarpukario taksi bandantis užvažiuot į kalną.

Nejuokinga ir reikia konteksto? Puiku, prašom. Tarpukario Kaune kelių būklė nebuvo pati geriausia ir ne į visus kalnus jiems pavykdavo užkilti. Tad prašydavo, kad vežikai juos užtrauktų. Pasidarė linksmiau? Reikia dar vieno paaiškinimo? Pasigooglinkit. Bendrąjam išprusimui tikrai nepakenks.

Bad_Jokes.jpeg

Perskaitę šį tekstą pasijautėt įžeisti? Tuomet perskaitykit pirmą pastraipą dar kartą.  😉

 

Vilkolakių penktadienis

Pasižiūri į laikrodį, tuomet pro langą, ir pagaliau ateina supratimas, kodėl trečia valanda ryto, galvoje skamba tuc, tuc, tuc, tuc, ir jei tik galėtum, būtų puikus laikas pradėt treniruotis maratonui. Ir ne, aš negėriau energetinių, o kava paskutinį kart mėgavausi ryte. Gaila, kad savaitės vidurys ir už kelių valandų reikės keltis. Su tiek jėgų, jei tik būtų savaitgalis, tai šokių aikštelė būtų užkariauta! O, bet, tačiau…

Tokios naktys yra romantizuotos, apdainuotos dainių, tapytos talentingiausių dailininkų… Gaila, kad nemoku piešti ar dainuoti. Na, dėl paskutinio gal ir gerai, betrūksta pasauliui tokios stichinės nelaimės kaip manęs dainuojančios… Užtenka teroro aktų, žemės drebėjimų ir šiaip bepročių. Bet šį kartą ne apie mane. O būtent apie tuos, kurie tokiomis naktimis išlenda į gatves. Tikriausiai jau supratote, mieli skaitytojai, kad kalbėsim apie Pilnatį.

Paprasčiausias reiškinys, o sukelia tokią didelę sumaištį. Parduotuvėje žmonėms pradeda vaidentis sąmokslo teorijos apie didžiąsias korporacijas, kurios bando nulupti nuo jų paskutinius centus. Žinoma tuo metu, kai jie tai išsijuosę aiškina kasininkei, dažniausiai tokie perką “Anzelmutės” alų, o veidai sako, kad pastaruosius dešimt metų, jie tik tai ir tedaro. Portaluose padaugėja keistų straipsnių, kuriuose žmonės skundžiasi, viskuo ir niekuo tuo pačiu metu. Tačiau labiausiai tai pasijaučia socialiniuose tinkluose ir visokio plauko forumuose. Tokiu laiku geriau nesivelti į jokias kovas, kuriuose dalyvauja laido riteriai. Prieš kelis šimtų metų žmonės, kurie nežinojo kas jiems darosi, tiesiog staugdavo į mėnulį, o dabar sėda prie kompiuterių ir kelia bereikalingas audras. Dažniausiai įtraukdami visus aplinkinius, o tie, kurių gamta neapdovanojo kantrybe, įsivelia į begalines diskusijas, o likę, dažniausiai kraustosi iš proto savaip ir tai stebėdami tiesiog šypsosi. Na o aš, toliau žiūriu į einančius iš proto žmones, o galvoje ir toliau skamba tuc, tuc, tuc, tuc….

P.S. Minėti žmonės, staugiantys į mėnulį, yra mano laisvai interpretuota vilkolakių atsiradimo legenda. Paaiškinimas visiems, besikraustanties iš proto, laido riteriams…

 

Serialas

Ilga, kaip šimtmetis, diena. Visą dieną tik ir svajoji kaip grįsi namo, išsitiesi ant sofos ir valandą laiko tiesiog pachill’int žiūrint savo mėgiamą serialą. Patogiai įsitaisai, pasiimi užkandžių, ir pasiruoši vegetacijai, apie kurią svajota ištisas dvi dienas, tik visuomet atsirasdavo darbų arba neatidėliotinų reikalų ir tokiam paprastam malonumui, nelikdavo laiko. Tačiau, dabar. Pagaliau. Nauja serija!

Įpusėjus serijai, nuojauta pradeda kuždėt, kad kažkas negerai. Serialas rodomas jau šešerius metus, o per pirmas 20 minučių spėjama išžudyti beveik visus veikėjus! Pradedi save raminti, kad čia tiesiog keistas kūrėjų ir scenaristų sprendimas. O juk dar tik sezono vidurys! Viliesi, jog norima greičiau  užbaigt vystomą veiksmo liniją ir pasukt serialą kita kryptimi. Na, ok.

30-ta min. Kol kas jokios atomazgos, per daug prisipažinimų kaip myli savo draugus ir pagrindinį veikėją supančius artimuosius. Nuojauta jau rimtai pradeda stuksent pirštu į smilkinį ir atvirai tyčiojasi iš tavo vilties.

40-ta min. Iškyla užrašas 20 years later… Supranti, kad dabar jau tikrai šikna, o nuojauta šoka džiaugsmo šokį ir garsiai šūkauja – Sakiau! Sakiau!

42 min. Pasirodo užrašas daugybe kalbų – Thank you.

Tai ačiū Jums, mieli serialo kūrėjai, kad sugebėjot sušikt taip gerai praėjusią dieną. Po velnių, kas sukuria serija, iš kurios dar galima normaliai (na gerai, gan ištęstai ir su daugybe nebūtinų vingių) užbaigt sezoną ir atsisveikinti kaip žmonėms. Štai ir baigėsi mano ramus vakaras. Ir vėl aplanko tas bjaurus I don’t have any purpose in life jausmas. Kaip ir kiekvieną kartą, kuomet pažiūri paskutine serialo serija…

Galbūt turit idėjų, kokiu serialu galėčiau užpildyti tą tuštuma gyvenime?

Kaziuko mugė be Kaziuko

Kaip ir kiekvienais metais keliavom pasivaikščiot po Kaziuką, pasižvalgyt į žmones ir įdomesnius daiktus ar dirbinius. O, bet, tačiau… Apie viską iš pradžių.

Šįryt, geriant kavą ir skaitinėjant įvairius portalus, akis užkliuvo už straipsnio apie šių metų mugės pasikeitimus. Kauno savivaldybė pakeitė mugių organizavimą ir Laisvės alėjoje paliko tik dvi – pavasarį ir rudenį, o jų organizatoriai bus renkami konkursiniu būdu. Nelaimėjus Kaziuko mugės organizatoriams, tačiau (čia tik mano spėjimas) nenorėdami prarasti pelno, vis tiek kažką bandė suorganizuoti, tik jau ne Laisvės al., kaip buvo įprastą, o Nemuno saloje. Jei dar tiksliau, tai Žalgirio arenos stovėjimo aikštelėj. Dėl sumažėjusio ploto ir prekybos vietų mažiau – tik 750. Tiek palapinių bus su sūriais, riestainiais ir mediniais šaukštais. Na, tarp tiek palapinių, galvojom, tikrai rasim originalų šaukštą.

Eidami link pėsčiųjų tilto ir pamatę koks ten skruzdėlynas, jau tada su kirbėjo mintis, kad gal verčiau apsisukt ir ramiai traukt į kitą pusę, bet mes drąsūs žmonės, tad nuėjome toliau.

Įžengus į mugės teritoriją supratom, kad vis dėl to padarėm klaidą. Palapinių išdėstymas buvo mažų mažiausiai keistas ir klaidus, bet tai jau pamatėm daug vėliau. Prie įėjimo buvo išdėstyti pardavinėjami paveikslai, akies krašteliu spėjau pamatyt išdirbtus avikailius ir tada tamsa. Na, tiksliau ne tamsa, o tamsiai mėlyna prieš mane ėjusio žmogaus striukė. Ir  iš kairės. Ir iš dešinės. Neliko nieko kito tik lėtai slinkti minios viduryje. Reiktų paminėti, kad gamta man pagailėjo ūgio ir esu “pusantro metro su kepure”,  tad viskas pagal ką galėjau orientuotis, tai besikeičiantys prekeivių šūksniai. Ir skirtingi šonuose besibraunantys žmonės. Kai kurie iš jų pasitaikė visai įdomūs. Moteris, su po striuke pakištu miniatiūriniu šuneliu kuris ant visų urzgė. Toks mažas o tiek pykčio. Mamytės ir tėveliai, manantys, kad su vaikišku vežimėliu eiti prieš žmonių srovę yra gera idėja.

Pasivaikščiojimas pavasarišku oru (na, nevisai, bet bent jau nelijo) pavirto į žaidimą “išeiti iš labirinto”. Kad ir kur pasukdavom, sutikdavom tik daugiau palapinių ir dar daugiau žmonių. Nuoširdžiai mąstau, kad Hario Poterio Ugnies taurės labirintas nebuvo jau toks blogas. Ten bent jau  ant kiekvieno kampo nesiūlė baronkų ir natūralaus kondensuoto pieno.