Kiborgų žemė

Autorius – Dovydas Pancerovas

Pavadinimas – Kiborgų žemė

Puslapių skaičius – 255 psl.

Išleidimo metai – 2017 m.

kiborgu zeme.jpg

Kiborgų žemė. Šiuos žodžius girdėjau daug kur: naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, knygų mugėje. Panašu, kad tuo metu visi tik ją ir teskaitė, tačiau aš, kažkodėl, nesąmoningai ją ignoruodavau. Pamatau pavadinimą – prascrollinu žemyn. Tuomet, kai pagrindinė žinių banga nuslūgo, perskaičiau knygos ištrauką ir tuomet teko savęs paklaust – kokio velnio aš ją tiek laiko ignoravau?

Tai subjektyvi, vieno žurnalisto kelionių į Ukrainą (kuomet prasidėjo pirmieji neramumai, dar prieš Krymo aneksiją) atsiminimai. Įvykiai Ukrainoje vyko palyginus neseniai, tačiau žmonėms, kurie su tuo nėra asmeniškai susiję (neturi draugų ar giminių Ukrainoje) tai tapo jau istorija. Vykstant karui ir Lietuvoje žiūrint žinias ir sekant informaciją, tai atrodo labai svarbu ir reikšminga, tai sukrečia. Tačiau einant laikui, tai tampa tiesiog informacija, kurią greit nustumia į antrą planą naujos, aktualesnės žinios. Panašu, kad autorius bando beasmenę informaciją (įvairius miestus, skaičius ir žmonių vardus) paversti apčiuopiama ir jaučiama kova, ne vien statistikos duomenimis ar istoriniais faktais.

D. Pancerovas vis dėl to yra žurnalistas, tai manau, kad jam tai padėjo gan gerai knygoje atspindėti ir aprašyt ne vien Maidaną, buvimą fronto linijose ar karo iškreiptą realybę, tačiau ir savo, kaip žmogaus ir žurnalisto raidą. Skaitant jaučiasi, dokumentinis/publicistinis stilius, vietomis trūksta gilinimosi į sutinkamus žmones, ir galbūt platesnio jų aptarimo, nes tris eilutės apie žmogų, įskaitant ir jo išvaizdos aprašymą, yra mažoka, norint, kad skaitytojas jį prisijaukintų. Norėtųsi platesnio aprašomų įvykio konteksto ar aptarimo, bet galbūt autorius ir siekė būtent tokio – kiek įmanoma objektyvesnio įvykių fiksavimo stiliaus. Tuomet jam pavyko. Taip pat didelis pliusas – visas už šią knygą gautas pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei.

“Kiekviena karta turi savo karą.” V. Radzevičius

Duokit franką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

Autorius/sudarytoja – Akvilė Žilionytė

Pavadinimas – Duokit franką. Tarpukario Lietuvos  spaudos įvairenybės.

Puslapių skaičius – 214 psl.

Išleidimo metai – 2015 m.

duokit-fraka-1.jpegPer pastaruosius kelerius metus, galima suskaičiuoti šūsnį naujai išleistų knygų apie Pirmąją Lietuvos respubliką. Banginis prarijo Lietuvį.  Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900-1940 metais (ištraukos iš skelbimų, skundų ar kasdienio gyvenimo užsienyje nuotrupų), Tarpukario Lietuva, Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą, Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940, Tarpukario Lietuvos reklama… Neminint jau visų likusių knygų, teminių parodų, TV laidų… Nežinau ar tam turi įtakos bandymai tapti Europos Kultūros Sostine (tad reikia parodyti, kad kultūringi mes jau seniai), ar būsimasis Lietuvos šimtmečio minėjimas, tačiau panašu, kad šiuo metu jei nori parduoti prekę, tiesiog užtenka ant jos uždėt etiketę su užrašu – “Tarpukario Lietuva”. Tad leiskite apžvelgti vieną iš tokių knygų – Duokit fraką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

“Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinodami, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugot jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą.” A. Žilionytė.

Duokit fraką sudaryta iš įvairių interviu, iškarpų ir straipsnių, kurie knygoje tematiškai sudėlioti į atitinkamus skyrius – Iš užsienių, Kas girdėti Lietuvoj, Kultūra, Madistams, Skelbimai… Labiausiai kliūna tai, kad skyriuose straipsniai sudėliotos ne pagal datą, o lyg pagal vienai autorei suprantamas sąsajas, kurias, paprastam skaitytojui, gan sunku suvokti. Tačiau pakalbėkime apie gerus dalykus t.y. pačias ištraukas. Pasidalinsiu su jumis labiausiai patikusiomis.

“Prof. Ivanausko kranklys rugpj. 14 d. įlėkė pro langą į prof. Kun. Česnio butą, kur nuo rašomojo stalo “pavogė” daug smulkių brangių daiktų ir iš aukšto numetė naują monstraciją, kurią labai sulankstė.” (“Šaltinis” 1929m. Nr, 34). Nutikimas primena E. A. Po “Varno” versiją, tik ši linkusi į kleptomaniją ir žymiai linksmesnė.

Dailininkas Kazys Šimonis apie meną ir paryžietiškus dalykus. “Bendrai ten sunku besuvokti kur baigiasi Paryžius ir kur prasideda menas, kur baigiasi menas ir kur prasideda paprasta pornografija.” Žodžiai, kuriais vis dar gali apibūdinti meną, net ir po beveik devyniasdešimties metų.

Apie orų prognozę. “Iš ryto: Truputį šilta, bent kiek šaltoka. Pabaltijoj atsiranda ruduo. <…> Vėjai dažniausiai iš visų pusių. Kai kur yra krituliai, kai kur nėra. Po pietų: Staigi permaina. Iš pradžių taip, paskui kitaip, bet šiaip jau, bendrai, nieko ypatingo. <…> ” (“Mūsų dienos” 1928 m.Nr.22/23). Komentarų net nereikia. Beveik kaip šiandienos prognozė. Gal meteorologai skolinasi idėjas?

Patiko ištraukos? Tas imkit ir skaitykit. Sužinosit daugybę keistų ir šiandien pritaikomų dalykų. Apie pirmąjį Lietuvių erotinį žurnalą, tuometinius inteligentus Konrado kavinėje ir pažinčių skelbimus. Galbūt rasit įkvėpimo savo Tinder’iui?

Knygų ministerija

Šį kartą – ne visai apie knygas, bet tai labai glaudžiai su jomis susiję. Tai – apie knygynus. Nekalbėsiu apie Kauno Laisvės alėjos knygyną ir jo uždarymą. Kalbėsiu apie naują, plačiai išreklamuotą – “Knygų ministeriją”.

Pripažinsiu, laukiau to knygyno atidarymo. Labiausiai džiugino tai, kad tose patalpose vėl pakvips knygomis, o ne Kinijoj  ar Ispanijoje siūtais drabužiais. Nes tai buvo vieta, į kurią, dar būdama paauglė, ateidavau panaršyti tarp knygų, jas pavartyti ar (kas man labiausiai patikdavo) kuistis tarp nenupirktų, seno leidimo knygų, apie kurių egzistavimą tikriausiai dauguma jau būdavo pamišę. Ir  ten būdavo galima rasti tokių lobių!  Patikdavo tie pavojingi, sukti laiptai į antrąjį aukštą, iš kur matydavosi visas knygynas… Tuo metu ten buvo J. Masiulio knygynas, vėliau virš durų atsirado “Pegaso” iškaba, tačiau viduje nebuvo niekas pakeista.

Dabar ten atsidarė  “Knygų ministerija”. Priklausantis internetiniam knygynui Knygos.lt Užsisakius bet kurią knygą internetu, ją galima atsiimti tiesiai Knygų ministerijoj. Dar prieš atsidarant jie deklaravo labai gražų tikslą – populiarinti ir skleisti mažų leidyklų knygas. Pasak steigėjų – “Naujame knygyne bus siekiama suformuoti kokybiškiausių lietuviškų knygų asortimentą iš daugiau nei 400 Lietuvos knygų leidyklų.”  Ir tai iš tiesų  buvo gražus tikslas. Na, iš dalies jie priminė, bet kurį kitą knygyną, kur parduodama kava. O tokių gausu.

9ce3f58259e5795596-72836604.jpegPirmą kartą apsilankius, iš tiesų gan maloniai nustebino visiškai nepakeistas interjeras ir per visą antrą aukštą išsidėsčiusios skaitytų knygų lentynos. Ne tokį gerą įspūdį paliko tai, kad tos lentynos buvo pustuštės.  Ir žinoma, per daug arti lentynų (ypač pirmajame aukšte) pristumti staliukai. Visa tai dar buvo galima atleisti – jie dar jauni, pasimokys iš savo klaidų ir pasitaisys. Tai buvo pirmąją atsidarymo savaitę.

Šiandien ten užsukus, praėjus beveik dviems mėnesiams po atsidarymo,pasitiko nemaloni staigmena – tuščios antrojo aukšto sienos. Pasiteiravus, galbūt čia tik laikinai? Sulaukiau atsakymo, kad ne. Gal būt po kokių metų jos vėl atsiras. Arba ne. Žmonės jau bus pamiršę ir nustoję apie tai klausinėti, tad kam vargintis? Na, nėra tai nėra, bent jau pasižiūrėsiu kas yra iš naujų knygų. Turiu pripažint, kad sunkiai sekėsi, nes būtent tuomet supratau, kad jie bando į kuo mažesnę erdvę sukišti kuo daugiau staliukų. Ir praėjimo iki lentynų tiesiog nėra palikta. Norint iki jų patekti, reikia bandyt susirast laisvą tarpą tarp stalų, o jei tokio nėra ir prie stalelio sėdi žmogus, turi jo mandagiai paprašyti, kad atsistotų ir tave praleistų. Taip, labai malonu. Gaila, kad iš mielo ir jaukaus knygyno, per du mėnesius pavirto tiesiog į kavinę, kur knygos yra interjero elementas bandant sukurti intelektualią ir hipsteriams malonią aplinką. Nes kas daugiau galėtų už labai pusėtiną kavą mokėti 3€?

Ir tai nėra verkimas, kad nebebus kur nusipirkti pigiau knygų. Ne. Aš galiu nusipirkti knygą, kartais,už neadekvačiai didelę kainą (bet tai jau atskira tema). Yra ir kur nusipirkt skaitytų knygų – žmonių knygos (puiki vieta), taip pat yra ir įvairiu tinklapiu pvz sena.lt

Pikčiausia dėl pačio principo, kad atėjus su tokia gražia idėja ir sutraukus daug žiniasklaidos dėmesio, galima imti ir nubraukt visus pažadus. Primena politikus, ir ne iš gerosios pusės. Labai nesistebėčiau, jei atėjus dar po pusės metų, nebeliktu knygų ir pirmame aukšte. Paklausus – gal čia laikina? Greičiausiai sulauktume atsakymo, kad už kelių mėnesių jos vėl atsiras. Arba ne. O tada ji pavirs tiesiog į dar vieną madingą kavinę.  Tuomet žmonės lyg per miglą prisimins, kad kažkada čia lyg ir buvo knygynas… Na, bet garantuot negalėtų.

KGB vaikai

Autorius – Justinas Žilinskas

Pavadinimas – KGB vaikai

Puslapių skaičius – 432 psl.

Išleidimo metai – 2013 m.

Tai viena iš tų knygų kurias gauni dovanų ir nežinai ko gali tikėtis. Gal tai bus fantastika? O gal proza? Šiuo atveju tai romanas.

Užklupus peršalimui ir savaitgalį leidžiant lovoj, atsiverčiau paskaityt būtent ją, nes na, ji buvo arčiausiai lovos. Perskaičiau keletą lapų ir tik tuomet susivokiau, kad autorius – lietuvis. Aprašomas laikmetis – 1996 metų Lietuva.

Prieš aptariant knyga-kgb-vaikai-60466815.jpegpačią knygą, manau turėčiau šį tą paminėti. Neskaitau knygų vien dėl to, kad autorius lietuvis, tačiau su malonumu skaitau knygas kuriose kalbama apie Lietuvą. Ypač malonu tai aptikti netyčiomis, kitame pasaulio krašte parašytoje knygoje. Greičiausiai, taip pasireiškia mažos šalies sindromas, kuomet malonu žinoti, kad kažkas žino tavo šalį.

Na, o dabar apie pačią knygą. Aprašomas laikmetis visiems puikiai pažįstas ir prisimenamas, galbūt dėl neseniai iškovotos nepriklausomybės dvasios, dėl deficitinių prekių ar tiesiog dėl nostalgijos jaunystei. Aš nepapuolu nei į vieną išvardintų punktų, nes tiesiog tam buvau per maža, ir apie tą laikmetį žinau tik iš istorijos vadovėlių ir aplinkinių pasakojimų, tad vien apie tai skaityti buvo įdomu.

Kūrinys puikiai parašytas pagal visus trileriui būdingus bruožus: veiksmas vyksta greitai, daug aprašomų veiksmo scenų (mašinų gaudynės, šaudymas, sąmokslo teorijos ir pan.).

Veiksmas prasideda kuomet su  pagrindiniu veikėju susisiekia mergina ir prisistato esanti jo sesuo. Apie kurią jis žinoma nieko nežino. Vėliau atsiranda ir KGB baimė, ir bandymas išsiaiškinti tiesą, ir mistiniai (žmogaus šilumos pojūčio) gebėjimai. Pagrindiniai veikėjai nėra šabloniški, vien geri ar blogi, požiūris į juos priklauso nuo jų veiksmų ir dažnai tai lemia tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Autoriui taip pat puikiai pavyko išlaikyti įtampą ir nuolatinis spėliojimas “o kas gi vis dėl to už viską atsakingas” primena detektyvą. O skaitant detektyvą – bandymas suprasti kas yra kas, yra viena iš geros knygos sudedamųjų dalių. O šioje knygoje, tai puikiai pavyko.

Vienas iš keistesnių dalykų, tai dialogai. Na, šiaip jau dialogai kaip dialogai, tačiau dėl laikmečio, dalis jų vykstą pusiau rusų kalba. Vienas veikėjas kalba lietuviškai – kitas rusiškai, o vertimai pateikiami išnašose. Galbūt tai gali truputi erzinti (ypač nemokant rusų kalbos), tačiau, mano nuomone, tai knygai suteikia tiesiog papildomą to laikmečio prieskonį. Ir, kaip ir daugelis dalykų tame laikmetyje, jis tiesiog yra, ir reikia su tuo susigyvent.

“Keista matyti, kaip tavo jaunystės prisiminimai virsta ir istorija, ir scenografija. Keista ir įdomu matyti, kaip tokioje pažįstamoje scenoje atsiranda ir gyvena nuotykis. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. O juk dar daug liko nepajudintų ir nepažadintų paslapčių, laukiančių savo atradėjų.” Aurelijus Katkevičius (žurnalo “Verslo klasė” redaktorius).

The bazaar of bad dreams

Autorius – Stephen King.

Pavadinimas – The bazaar of bad drems

Puslapių skaičius – 507 psl.

Išleidimo metai – 2015 m.

Labai retai skaitau apsakymų rinkinius, su keliomis išimtimis pvz.: S. Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“. Dažniau renkuosi tas knygas kuriose yra vientisa istorija, tačiau pradedu suprasti, kad knygos kuriose jų yra keletas turi savo privalumų. Jas galima skaityti kartu su kitomis knygomis (dažnai skaitau kelias knygas iškarto) perskaičius vieną, vėliau bus galima skaityti kitą apsakymą arba grįžti prie to paties. Tačiau tokios knygos turi ir savų minusų, žinoma tai labai individualu ir galbūt tai tik man minusai, kitiems galbūt pliusai. Didžiausias minusas: tokių knygų negali perskaityti per dieną (nes visos istorijos susilieja į vieną kratinį).

91xAugkjjsL.jpegO dabar apie pačią knygą. Tai vienas mėgiamiausias mano autorių, kurio knygas beveik visas esu skaičiusi ar bent jau žinau apie ką jos. The bazaar of bad dreams sudaro 20 skirtingų istorijų, tarp kurių yra ir keletas poemų. Prieš kiekvieną kūrinį – autoriaus žodis, kuriame pakojama kūrinio priešistorė, kas inspiravo parašyt ar kodėl pasirinktas būtent toks objektas („Cookie jar“ 389 psl.).

Kai vienoje knygoje surinkta daugybė apsakymų iš įvairių laikmečių (nuo studijų laikų istorijos iki visai šviežiai rašytų), būtų keista jei visos patiktų ir paliktų tokį patį įspūdį. Net jei ir turimas mėgiamas autorius, nebūtina mėgti jo visų knygų. Dėl šios priežasties neaptarinėsiu visų knygoje esančių apsakymų, o tik tuos, kurie vienaip ar kitaip man patiko.

Under the weather – būtent tokia istorija, kokios man labiausiai ir patinka – tiksliai aprašomi žmonės, sukuriamas realumo įspūdis, ir nuo pat pradžių jaučiama, kad pabaiga nebus maloni. Tokia, kur siaubas kuriamas ne mistinėmis pabaisomis, o žmogaus elgesio priežasčių. S. King’as sakė, kad šią istoriją pradėjo rašyti nuo galo, tad jau nuo istorijos vidurio galima numanyti jos pabaigą, tačiau tai nei kiek netrukdo mėgautis istorija.

Ur – novelė rašyta naujosios Kindle pristatymo progą apie.. Kindle skaityklę. Ši istorija turi labai daug nuorodų į to paties autoriaus seriją „Tamsusis bokštas“. Truputis fantastikos, daugybė skirtingų realybių.

The bus is another world – vienas trumpiausių knygoje esančių apsakymų apie kiekvieną iš mūsų, kuris nors kartą žiūrėjo į praeivius gatvėje ir mąstė kokie gali būti jų gyvenimai. Tačiau labiausiai dominuoja minios efekto idėja. Kai gatvėje nutinka nusikaltimas ar nelaimė ir gatvėje esate vienas – visa atsakomybė krenta ant jūsų pečių, tačiau kai yra minia – tarsi nei vienas nebesijaučia atsakingas. Visi mano, kad “tai padarys kas nors kitas, tai ne mano atsakomybė” ir taip mano visi. Tuomet visi tiesiog stovi ir žiūri į vidurį gatvės merdintį žmogų.

Verta taip pat paminėti “Obits”, „Cookie jar“ ir „Summer Thunder” – visos įkvėptos skirtingų idėjų, tačiau perskaičius ilgam užstrigusios mintyse.

„Stories are like dreams. Everything is deliciously clear while the process is ongoing, but all that remains when the story’s finished are a few fading traces.” S. King