Pagaliau Tuščia galva įkėlė savo koją ir į facebooką, tad pasdaudę čia ir pakėlę nykštį ten, galėsit greit pamatyt ir pasisemti išminties iš Tuščios galvos.

Vilkolakių penktadienis

Pasižiūri į laikrodį, tuomet pro langą, ir pagaliau ateina supratimas, kodėl trečia valanda ryto, galvoje skamba tuc, tuc, tuc, tuc, ir jei tik galėtum, būtų puikus laikas pradėt treniruotis maratonui. Ir ne, aš negėriau energetinių, o kava paskutinį kart mėgavausi ryte. Gaila, kad savaitės vidurys ir už kelių valandų reikės keltis. Su tiek jėgų, jei tik būtų savaitgalis, tai šokių aikštelė būtų užkariauta! O, bet, tačiau…

Tokios naktys yra romantizuotos, apdainuotos dainių, tapytos talentingiausių dailininkų… Gaila, kad nemoku piešti ar dainuoti. Na, dėl paskutinio gal ir gerai, betrūksta pasauliui tokios stichinės nelaimės kaip manęs dainuojančios… Užtenka teroro aktų, žemės drebėjimų ir šiaip bepročių. Bet šį kartą ne apie mane. O būtent apie tuos, kurie tokiomis naktimis išlenda į gatves. Tikriausiai jau supratote, mieli skaitytojai, kad kalbėsim apie Pilnatį.

Paprasčiausias reiškinys, o sukelia tokią didelę sumaištį. Parduotuvėje žmonėms pradeda vaidentis sąmokslo teorijos apie didžiąsias korporacijas, kurios bando nulupti nuo jų paskutinius centus. Žinoma tuo metu, kai jie tai išsijuosę aiškina kasininkei, dažniausiai tokie perką “Anzelmutės” alų, o veidai sako, kad pastaruosius dešimt metų, jie tik tai ir tedaro. Portaluose padaugėja keistų straipsnių, kuriuose žmonės skundžiasi, viskuo ir niekuo tuo pačiu metu. Tačiau labiausiai tai pasijaučia socialiniuose tinkluose ir visokio plauko forumuose. Tokiu laiku geriau nesivelti į jokias kovas, kuriuose dalyvauja laido riteriai. Prieš kelis šimtų metų žmonės, kurie nežinojo kas jiems darosi, tiesiog staugdavo į mėnulį, o dabar sėda prie kompiuterių ir kelia bereikalingas audras. Dažniausiai įtraukdami visus aplinkinius, o tie, kurių gamta neapdovanojo kantrybe, įsivelia į begalines diskusijas, o likę, dažniausiai kraustosi iš proto savaip ir tai stebėdami tiesiog šypsosi. Na o aš, toliau žiūriu į einančius iš proto žmones, o galvoje ir toliau skamba tuc, tuc, tuc, tuc….

P.S. Minėti žmonės, staugiantys į mėnulį, yra mano laisvai interpretuota vilkolakių atsiradimo legenda. Paaiškinimas visiems, besikraustanties iš proto, laido riteriams…

 

Serialas

Ilga, kaip šimtmetis, diena. Visą dieną tik ir svajoji kaip grįsi namo, išsitiesi ant sofos ir valandą laiko tiesiog pachill’int žiūrint savo mėgiamą serialą. Patogiai įsitaisai, pasiimi užkandžių, ir pasiruoši vegetacijai, apie kurią svajota ištisas dvi dienas, tik visuomet atsirasdavo darbų arba neatidėliotinų reikalų ir tokiam paprastam malonumui, nelikdavo laiko. Tačiau, dabar. Pagaliau. Nauja serija!

Įpusėjus serijai, nuojauta pradeda kuždėt, kad kažkas negerai. Serialas rodomas jau šešerius metus, o per pirmas 20 minučių spėjama išžudyti beveik visus veikėjus! Pradedi save raminti, kad čia tiesiog keistas kūrėjų ir scenaristų sprendimas. O juk dar tik sezono vidurys! Viliesi, jog norima greičiau  užbaigt vystomą veiksmo liniją ir pasukt serialą kita kryptimi. Na, ok.

30-ta min. Kol kas jokios atomazgos, per daug prisipažinimų kaip myli savo draugus ir pagrindinį veikėją supančius artimuosius. Nuojauta jau rimtai pradeda stuksent pirštu į smilkinį ir atvirai tyčiojasi iš tavo vilties.

40-ta min. Iškyla užrašas 20 years later… Supranti, kad dabar jau tikrai šikna, o nuojauta šoka džiaugsmo šokį ir garsiai šūkauja – Sakiau! Sakiau!

42 min. Pasirodo užrašas daugybe kalbų – Thank you.

Tai ačiū Jums, mieli serialo kūrėjai, kad sugebėjot sušikt taip gerai praėjusią dieną. Po velnių, kas sukuria serija, iš kurios dar galima normaliai (na gerai, gan ištęstai ir su daugybe nebūtinų vingių) užbaigt sezoną ir atsisveikinti kaip žmonėms. Štai ir baigėsi mano ramus vakaras. Ir vėl aplanko tas bjaurus I don’t have any purpose in life jausmas. Kaip ir kiekvieną kartą, kuomet pažiūri paskutine serialo serija…

Galbūt turit idėjų, kokiu serialu galėčiau užpildyti tą tuštuma gyvenime?

Kiborgų žemė

Autorius – Dovydas Pancerovas

Pavadinimas – Kiborgų žemė

Puslapių skaičius – 255 psl.

Išleidimo metai – 2017 m.

kiborgu zeme.jpg

Kiborgų žemė. Šiuos žodžius girdėjau daug kur: naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, knygų mugėje. Panašu, kad tuo metu visi tik ją ir teskaitė, tačiau aš, kažkodėl, nesąmoningai ją ignoruodavau. Pamatau pavadinimą – prascrollinu žemyn. Tuomet, kai pagrindinė žinių banga nuslūgo, perskaičiau knygos ištrauką ir tuomet teko savęs paklaust – kokio velnio aš ją tiek laiko ignoravau?

Tai subjektyvi, vieno žurnalisto kelionių į Ukrainą (kuomet prasidėjo pirmieji neramumai, dar prieš Krymo aneksiją) atsiminimai. Įvykiai Ukrainoje vyko palyginus neseniai, tačiau žmonėms, kurie su tuo nėra asmeniškai susiję (neturi draugų ar giminių Ukrainoje) tai tapo jau istorija. Vykstant karui ir Lietuvoje žiūrint žinias ir sekant informaciją, tai atrodo labai svarbu ir reikšminga, tai sukrečia. Tačiau einant laikui, tai tampa tiesiog informacija, kurią greit nustumia į antrą planą naujos, aktualesnės žinios. Panašu, kad autorius bando beasmenę informaciją (įvairius miestus, skaičius ir žmonių vardus) paversti apčiuopiama ir jaučiama kova, ne vien statistikos duomenimis ar istoriniais faktais.

D. Pancerovas vis dėl to yra žurnalistas, tai manau, kad jam tai padėjo gan gerai knygoje atspindėti ir aprašyt ne vien Maidaną, buvimą fronto linijose ar karo iškreiptą realybę, tačiau ir savo, kaip žmogaus ir žurnalisto raidą. Skaitant jaučiasi, dokumentinis/publicistinis stilius, vietomis trūksta gilinimosi į sutinkamus žmones, ir galbūt platesnio jų aptarimo, nes tris eilutės apie žmogų, įskaitant ir jo išvaizdos aprašymą, yra mažoka, norint, kad skaitytojas jį prisijaukintų. Norėtųsi platesnio aprašomų įvykio konteksto ar aptarimo, bet galbūt autorius ir siekė būtent tokio – kiek įmanoma objektyvesnio įvykių fiksavimo stiliaus. Tuomet jam pavyko. Taip pat didelis pliusas – visas už šią knygą gautas pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei.

“Kiekviena karta turi savo karą.” V. Radzevičius

Duokit franką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

Autorius/sudarytoja – Akvilė Žilionytė

Pavadinimas – Duokit franką. Tarpukario Lietuvos  spaudos įvairenybės.

Puslapių skaičius – 214 psl.

Išleidimo metai – 2015 m.

duokit-fraka-1.jpegPer pastaruosius kelerius metus, galima suskaičiuoti šūsnį naujai išleistų knygų apie Pirmąją Lietuvos respubliką. Banginis prarijo Lietuvį.  Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900-1940 metais (ištraukos iš skelbimų, skundų ar kasdienio gyvenimo užsienyje nuotrupų), Tarpukario Lietuva, Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą, Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940, Tarpukario Lietuvos reklama… Neminint jau visų likusių knygų, teminių parodų, TV laidų… Nežinau ar tam turi įtakos bandymai tapti Europos Kultūros Sostine (tad reikia parodyti, kad kultūringi mes jau seniai), ar būsimasis Lietuvos šimtmečio minėjimas, tačiau panašu, kad šiuo metu jei nori parduoti prekę, tiesiog užtenka ant jos uždėt etiketę su užrašu – “Tarpukario Lietuva”. Tad leiskite apžvelgti vieną iš tokių knygų – Duokit fraką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

“Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinodami, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugot jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą.” A. Žilionytė.

Duokit fraką sudaryta iš įvairių interviu, iškarpų ir straipsnių, kurie knygoje tematiškai sudėlioti į atitinkamus skyrius – Iš užsienių, Kas girdėti Lietuvoj, Kultūra, Madistams, Skelbimai… Labiausiai kliūna tai, kad skyriuose straipsniai sudėliotos ne pagal datą, o lyg pagal vienai autorei suprantamas sąsajas, kurias, paprastam skaitytojui, gan sunku suvokti. Tačiau pakalbėkime apie gerus dalykus t.y. pačias ištraukas. Pasidalinsiu su jumis labiausiai patikusiomis.

“Prof. Ivanausko kranklys rugpj. 14 d. įlėkė pro langą į prof. Kun. Česnio butą, kur nuo rašomojo stalo “pavogė” daug smulkių brangių daiktų ir iš aukšto numetė naują monstraciją, kurią labai sulankstė.” (“Šaltinis” 1929m. Nr, 34). Nutikimas primena E. A. Po “Varno” versiją, tik ši linkusi į kleptomaniją ir žymiai linksmesnė.

Dailininkas Kazys Šimonis apie meną ir paryžietiškus dalykus. “Bendrai ten sunku besuvokti kur baigiasi Paryžius ir kur prasideda menas, kur baigiasi menas ir kur prasideda paprasta pornografija.” Žodžiai, kuriais vis dar gali apibūdinti meną, net ir po beveik devyniasdešimties metų.

Apie orų prognozę. “Iš ryto: Truputį šilta, bent kiek šaltoka. Pabaltijoj atsiranda ruduo. <…> Vėjai dažniausiai iš visų pusių. Kai kur yra krituliai, kai kur nėra. Po pietų: Staigi permaina. Iš pradžių taip, paskui kitaip, bet šiaip jau, bendrai, nieko ypatingo. <…> ” (“Mūsų dienos” 1928 m.Nr.22/23). Komentarų net nereikia. Beveik kaip šiandienos prognozė. Gal meteorologai skolinasi idėjas?

Patiko ištraukos? Tas imkit ir skaitykit. Sužinosit daugybę keistų ir šiandien pritaikomų dalykų. Apie pirmąjį Lietuvių erotinį žurnalą, tuometinius inteligentus Konrado kavinėje ir pažinčių skelbimus. Galbūt rasit įkvėpimo savo Tinder’iui?

Knygų ministerija

Šį kartą – ne visai apie knygas, bet tai labai glaudžiai su jomis susiję. Tai – apie knygynus. Nekalbėsiu apie Kauno Laisvės alėjos knygyną ir jo uždarymą. Kalbėsiu apie naują, plačiai išreklamuotą – “Knygų ministeriją”.

Pripažinsiu, laukiau to knygyno atidarymo. Labiausiai džiugino tai, kad tose patalpose vėl pakvips knygomis, o ne Kinijoj  ar Ispanijoje siūtais drabužiais. Nes tai buvo vieta, į kurią, dar būdama paauglė, ateidavau panaršyti tarp knygų, jas pavartyti ar (kas man labiausiai patikdavo) kuistis tarp nenupirktų, seno leidimo knygų, apie kurių egzistavimą tikriausiai dauguma jau būdavo pamišę. Ir  ten būdavo galima rasti tokių lobių!  Patikdavo tie pavojingi, sukti laiptai į antrąjį aukštą, iš kur matydavosi visas knygynas… Tuo metu ten buvo J. Masiulio knygynas, vėliau virš durų atsirado “Pegaso” iškaba, tačiau viduje nebuvo niekas pakeista.

Dabar ten atsidarė  “Knygų ministerija”. Priklausantis internetiniam knygynui Knygos.lt Užsisakius bet kurią knygą internetu, ją galima atsiimti tiesiai Knygų ministerijoj. Dar prieš atsidarant jie deklaravo labai gražų tikslą – populiarinti ir skleisti mažų leidyklų knygas. Pasak steigėjų – “Naujame knygyne bus siekiama suformuoti kokybiškiausių lietuviškų knygų asortimentą iš daugiau nei 400 Lietuvos knygų leidyklų.”  Ir tai iš tiesų  buvo gražus tikslas. Na, iš dalies jie priminė, bet kurį kitą knygyną, kur parduodama kava. O tokių gausu.

9ce3f58259e5795596-72836604.jpegPirmą kartą apsilankius, iš tiesų gan maloniai nustebino visiškai nepakeistas interjeras ir per visą antrą aukštą išsidėsčiusios skaitytų knygų lentynos. Ne tokį gerą įspūdį paliko tai, kad tos lentynos buvo pustuštės.  Ir žinoma, per daug arti lentynų (ypač pirmajame aukšte) pristumti staliukai. Visa tai dar buvo galima atleisti – jie dar jauni, pasimokys iš savo klaidų ir pasitaisys. Tai buvo pirmąją atsidarymo savaitę.

Šiandien ten užsukus, praėjus beveik dviems mėnesiams po atsidarymo,pasitiko nemaloni staigmena – tuščios antrojo aukšto sienos. Pasiteiravus, galbūt čia tik laikinai? Sulaukiau atsakymo, kad ne. Gal būt po kokių metų jos vėl atsiras. Arba ne. Žmonės jau bus pamiršę ir nustoję apie tai klausinėti, tad kam vargintis? Na, nėra tai nėra, bent jau pasižiūrėsiu kas yra iš naujų knygų. Turiu pripažint, kad sunkiai sekėsi, nes būtent tuomet supratau, kad jie bando į kuo mažesnę erdvę sukišti kuo daugiau staliukų. Ir praėjimo iki lentynų tiesiog nėra palikta. Norint iki jų patekti, reikia bandyt susirast laisvą tarpą tarp stalų, o jei tokio nėra ir prie stalelio sėdi žmogus, turi jo mandagiai paprašyti, kad atsistotų ir tave praleistų. Taip, labai malonu. Gaila, kad iš mielo ir jaukaus knygyno, per du mėnesius pavirto tiesiog į kavinę, kur knygos yra interjero elementas bandant sukurti intelektualią ir hipsteriams malonią aplinką. Nes kas daugiau galėtų už labai pusėtiną kavą mokėti 3€?

Ir tai nėra verkimas, kad nebebus kur nusipirkti pigiau knygų. Ne. Aš galiu nusipirkti knygą, kartais,už neadekvačiai didelę kainą (bet tai jau atskira tema). Yra ir kur nusipirkt skaitytų knygų – žmonių knygos (puiki vieta), taip pat yra ir įvairiu tinklapiu pvz sena.lt

Pikčiausia dėl pačio principo, kad atėjus su tokia gražia idėja ir sutraukus daug žiniasklaidos dėmesio, galima imti ir nubraukt visus pažadus. Primena politikus, ir ne iš gerosios pusės. Labai nesistebėčiau, jei atėjus dar po pusės metų, nebeliktu knygų ir pirmame aukšte. Paklausus – gal čia laikina? Greičiausiai sulauktume atsakymo, kad už kelių mėnesių jos vėl atsiras. Arba ne. O tada ji pavirs tiesiog į dar vieną madingą kavinę.  Tuomet žmonės lyg per miglą prisimins, kad kažkada čia lyg ir buvo knygynas… Na, bet garantuot negalėtų.

Kaziuko mugė be Kaziuko

Kaip ir kiekvienais metais keliavom pasivaikščiot po Kaziuką, pasižvalgyt į žmones ir įdomesnius daiktus ar dirbinius. O, bet, tačiau… Apie viską iš pradžių.

Šįryt, geriant kavą ir skaitinėjant įvairius portalus, akis užkliuvo už straipsnio apie šių metų mugės pasikeitimus. Kauno savivaldybė pakeitė mugių organizavimą ir Laisvės alėjoje paliko tik dvi – pavasarį ir rudenį, o jų organizatoriai bus renkami konkursiniu būdu. Nelaimėjus Kaziuko mugės organizatoriams, tačiau (čia tik mano spėjimas) nenorėdami prarasti pelno, vis tiek kažką bandė suorganizuoti, tik jau ne Laisvės al., kaip buvo įprastą, o Nemuno saloje. Jei dar tiksliau, tai Žalgirio arenos stovėjimo aikštelėj. Dėl sumažėjusio ploto ir prekybos vietų mažiau – tik 750. Tiek palapinių bus su sūriais, riestainiais ir mediniais šaukštais. Na, tarp tiek palapinių, galvojom, tikrai rasim originalų šaukštą.

Eidami link pėsčiųjų tilto ir pamatę koks ten skruzdėlynas, jau tada su kirbėjo mintis, kad gal verčiau apsisukt ir ramiai traukt į kitą pusę, bet mes drąsūs žmonės, tad nuėjome toliau.

Įžengus į mugės teritoriją supratom, kad vis dėl to padarėm klaidą. Palapinių išdėstymas buvo mažų mažiausiai keistas ir klaidus, bet tai jau pamatėm daug vėliau. Prie įėjimo buvo išdėstyti pardavinėjami paveikslai, akies krašteliu spėjau pamatyt išdirbtus avikailius ir tada tamsa. Na, tiksliau ne tamsa, o tamsiai mėlyna prieš mane ėjusio žmogaus striukė. Ir  iš kairės. Ir iš dešinės. Neliko nieko kito tik lėtai slinkti minios viduryje. Reiktų paminėti, kad gamta man pagailėjo ūgio ir esu “pusantro metro su kepure”,  tad viskas pagal ką galėjau orientuotis, tai besikeičiantys prekeivių šūksniai. Ir skirtingi šonuose besibraunantys žmonės. Kai kurie iš jų pasitaikė visai įdomūs. Moteris, su po striuke pakištu miniatiūriniu šuneliu kuris ant visų urzgė. Toks mažas o tiek pykčio. Mamytės ir tėveliai, manantys, kad su vaikišku vežimėliu eiti prieš žmonių srovę yra gera idėja.

Pasivaikščiojimas pavasarišku oru (na, nevisai, bet bent jau nelijo) pavirto į žaidimą “išeiti iš labirinto”. Kad ir kur pasukdavom, sutikdavom tik daugiau palapinių ir dar daugiau žmonių. Nuoširdžiai mąstau, kad Hario Poterio Ugnies taurės labirintas nebuvo jau toks blogas. Ten bent jau  ant kiekvieno kampo nesiūlė baronkų ir natūralaus kondensuoto pieno.