Ką veikt Palangoje

Grįžus namo tave pasitinka mergina nutaisiusi liūną veidą, ir vėl pradeda tą pačią pasakėlę kaip ir kiekvienais metais:

-Brangusis, o tu žinai, kad Marytė su Petriuku Palangoje atostogauja? O jie juk tik grįžo iš Turkijos… Šiais metais mes dar net prie ežero nebuvom…

Ir tai gali tęstis dienų dienas. Užsispyrusią moterį sunku perkalbėt, lengviau tiesiog su ja nuvažiuot kelioms dienoms į Palangą. Nežinant ką dar galima nuveikt Palangoje neskaitant pasideginimo, pabandymo išsimaudyt ar pasivaikščiojimo tiltu, štai kelios pačios populiariausios šių metų pramogos.

  • Spontaniškai sugalvojus nuvykt prie jūros reikia pasirūpint ir nakvyne, tačiau dėl to sukt galvos per daug nereikėtų, užteks sustoti prie įvažiavimo į Palangą ir galėsite rinktis iš plataus pasirinkimo: nuo buto su vaizdu į Baltijos jūrą, iki ekonomiškesnių, su ne tokia gražia panorama, tačiau iki jūros taip pat tik keli žingsniai. Tereikia išsirinkti jus tenkinančią kainą ir mieliausią močiutę.
  • Įsikūrus pasirinktame kambaryje-bute, privaloma pereiti Basanavičiau gatve. Vaikštant ir skrandžiui priminus apie save, galima paieškoti kur prisėst pietų. Pasirinkimas didžius. Nuo niekuo neišsiskiriančių cepelinų, kebabų arba dienos pietų už 1€. Juk negali būt taip blogai ar ne?
  • Būtinai reikia paragauti ir ledų. Verta net atstovėt pusvalandį eilėje. Jei visi žmonės laukia, turėtų juk būt kažkas tikrai gero, taip?
  • Pabodus nuolatiniams, iš visų pusių pusių sklindantiems šūkiams „Kepta duona! Karšti čeburekai!“, reikia pabandyt išsimaudyt jūroj. Arba ne.
  • Ir žinoma, privaloma nusifotografuot su geriančiu Veryga, ir būtina tai paskelbti facebook’e, kad visi draugai ir giminaičiai žinotų, kad alkoholio draudimui priešiniesi. Tik darai tai tyliai ir slapta. Tikras šiuolaikinis partizanas.
  • O pasibaigus pinigams ir kambario nuomai, pasipriešinimą Verygai galima perkelti į viešą vietą. Tam puikiai tinka paplūdimys – puikus gamtovaizdis, patogu prigulti ir jei pasiseks, paslaugūs pareigūnai pasirūpins tavimi ir suteiks nakvynę nakčiai.

Po šio pramogų tvarkaraščio grįšite puikiai pailsėję ir kupini neišdildomų įspūdžių. Iki kitos vasaros.

Advertisements

Keisčiausias metų laikas

Nors yra keturi metų laikai, tačiau labiausiai idealizuojamas ir laukiamas – vasara. Kiekvienas turi savų lūkesčių kokia ji turėtų būti. Kalbu ne apie visuomet prastą ir lietingą orą ar Palangos verslininkus, kurie, jau ketvirtį amžiaus, skundžiasi ir skanduoja – ši vasara – pati blogiausia!

Dažniausiai vasaros idealą susikuriame pagal tai, kokios jos buvo vaikystėje: nerūpestingas lakstymas ir žaidimas su draugais, maudynės ir nuotykiai. O svarbiausia – pasikeitimai. Naujų draugų susiradimas, pirmieji pasimatymai ir darbai vasarai.  Juk visi būtent taip ir įsivaizduojam vasaras? Na, bent jau tokios jos būdavo vaikystėj ar paauglystėje. O kokios vasaros būna tuomet, kai išaugi iš to? Kai pasas sako, kad tau seniai jau nebe -niolika, kuomet reikia dirbti nuo 9 iki 5 ofise, kur žiemą-vasarą temperatūra sustojusi ties maloniais 23 laipsniais, kai, geriausiu atveju, atostogų gauni dvi savaites ir jos pralekia akies mirksniu.

Gal galit kas sugrąžinti tas paauglystės vasaras? Bet tik vasaras. Grįžti į mokyklos suolą ir kaulint iš tėvų pinigų likusius devynis mėnesius? Hm…. Ačiū, bet ne.

Kai pagalvoji, ne taip ir blogai skamba tos dvi savaitės atostogų.

Priverstinės atostogos

Planuose – užbaigti darbus ir pasidžiaugti vasara. Tiesiog skaičiuoji likusias dienas kai organizmą pradeda atakuot keistas ir piktas Virusas. Organizmas su juo pradeda kovoti visais įmanomais ginklais (tuo metu pradedu jaustis kažkaip keistai). Imuninė sistema traukiasi, o Virusas tik to ir telaukė – pasiima beizbolke ir sudaužo nesigailėdamas. Organizmui kapituliavus,  pradeda kovot smegenys ir sakyt, kad aš nepasiduosiu, turiu užbaigti darbus, man reikia dar dviejų dienų.. Vaikštant tarp dangaus ir žemės, ir pradėjus nebesigaudyt kuriame pasaulį gyveni, net nepajauti, kaip bendradarbiai tave supakuoja ir pargabena namo. O juk buvo likusios tik dvi dienos… O, bet, tačiau, tenka išeiti priverstinių atostogų.

Po namus slankioju kaip koks gnomas, ant galvos užsitraukęs kaldrą, ir net nežinau, kaip čia reiktu būt, kad nebūtų taip baisu. Nusprendžiau, kad geriausia ką galiu padaryt, tai atsipalaiduot ir leist kelias dienas pasirgt. Per ant sofos pragulėtą pusvalandį spėjau suskaičiuoti visas lubų dėmeles, sienų nelygumus ir parketlentes. Galvoje sukasi mintis, kad reikėtų kažkaip prasmingai praleisti laiką. O kas gali būt prasmingiau už visas Hario Poterio dalis?  Pirma diena – šesi filmai įveikti. Pasirodo tai ir puikus matavimo vienetas. Baigiasi filmas – išgeri vaistus. Antra dieną, pradėjus jaustis kaip žmogui, galima likusius filmus užbaigt jau ir sėdint. Pusantros dienos, aštuoni filmai, devyniolika valandų, sauja vaistų ir, lyg pamojus burtų lazdele, virusas atsitraukia.

Atradus tokį gerą gydymosi būdą, galima būtų galvot ir apie visas Žiedų valdovo ir Hobito dalis.

Kiborgų žemė

Autorius – Dovydas Pancerovas

Pavadinimas – Kiborgų žemė

Puslapių skaičius – 255 psl.

Išleidimo metai – 2017 m.

kiborgu zeme.jpg

Kiborgų žemė. Šiuos žodžius girdėjau daug kur: naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, knygų mugėje. Panašu, kad tuo metu visi tik ją ir teskaitė, tačiau aš, kažkodėl, nesąmoningai ją ignoruodavau. Pamatau pavadinimą – prascrollinu žemyn. Tuomet, kai pagrindinė žinių banga nuslūgo, perskaičiau knygos ištrauką ir tuomet teko savęs paklaust – kokio velnio aš ją tiek laiko ignoravau?

Tai subjektyvi, vieno žurnalisto kelionių į Ukrainą (kuomet prasidėjo pirmieji neramumai, dar prieš Krymo aneksiją) atsiminimai. Įvykiai Ukrainoje vyko palyginus neseniai, tačiau žmonėms, kurie su tuo nėra asmeniškai susiję (neturi draugų ar giminių Ukrainoje) tai tapo jau istorija. Vykstant karui ir Lietuvoje žiūrint žinias ir sekant informaciją, tai atrodo labai svarbu ir reikšminga, tai sukrečia. Tačiau einant laikui, tai tampa tiesiog informacija, kurią greit nustumia į antrą planą naujos, aktualesnės žinios. Panašu, kad autorius bando beasmenę informaciją (įvairius miestus, skaičius ir žmonių vardus) paversti apčiuopiama ir jaučiama kova, ne vien statistikos duomenimis ar istoriniais faktais.

D. Pancerovas vis dėl to yra žurnalistas, tai manau, kad jam tai padėjo gan gerai knygoje atspindėti ir aprašyt ne vien Maidaną, buvimą fronto linijose ar karo iškreiptą realybę, tačiau ir savo, kaip žmogaus ir žurnalisto raidą. Skaitant jaučiasi, dokumentinis/publicistinis stilius, vietomis trūksta gilinimosi į sutinkamus žmones, ir galbūt platesnio jų aptarimo, nes tris eilutės apie žmogų, įskaitant ir jo išvaizdos aprašymą, yra mažoka, norint, kad skaitytojas jį prisijaukintų. Norėtųsi platesnio aprašomų įvykio konteksto ar aptarimo, bet galbūt autorius ir siekė būtent tokio – kiek įmanoma objektyvesnio įvykių fiksavimo stiliaus. Tuomet jam pavyko. Taip pat didelis pliusas – visas už šią knygą gautas pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei.

“Kiekviena karta turi savo karą.” V. Radzevičius

Duokit franką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

Autorius/sudarytoja – Akvilė Žilionytė

Pavadinimas – Duokit franką. Tarpukario Lietuvos  spaudos įvairenybės.

Puslapių skaičius – 214 psl.

Išleidimo metai – 2015 m.

duokit-fraka-1.jpegPer pastaruosius kelerius metus, galima suskaičiuoti šūsnį naujai išleistų knygų apie Pirmąją Lietuvos respubliką. Banginis prarijo Lietuvį.  Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900-1940 metais (ištraukos iš skelbimų, skundų ar kasdienio gyvenimo užsienyje nuotrupų), Tarpukario Lietuva, Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą, Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940, Tarpukario Lietuvos reklama… Neminint jau visų likusių knygų, teminių parodų, TV laidų… Nežinau ar tam turi įtakos bandymai tapti Europos Kultūros Sostine (tad reikia parodyti, kad kultūringi mes jau seniai), ar būsimasis Lietuvos šimtmečio minėjimas, tačiau panašu, kad šiuo metu jei nori parduoti prekę, tiesiog užtenka ant jos uždėt etiketę su užrašu – “Tarpukario Lietuva”. Tad leiskite apžvelgti vieną iš tokių knygų – Duokit fraką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės.

“Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinodami, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugot jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą.” A. Žilionytė.

Duokit fraką sudaryta iš įvairių interviu, iškarpų ir straipsnių, kurie knygoje tematiškai sudėlioti į atitinkamus skyrius – Iš užsienių, Kas girdėti Lietuvoj, Kultūra, Madistams, Skelbimai… Labiausiai kliūna tai, kad skyriuose straipsniai sudėliotos ne pagal datą, o lyg pagal vienai autorei suprantamas sąsajas, kurias, paprastam skaitytojui, gan sunku suvokti. Tačiau pakalbėkime apie gerus dalykus t.y. pačias ištraukas. Pasidalinsiu su jumis labiausiai patikusiomis.

“Prof. Ivanausko kranklys rugpj. 14 d. įlėkė pro langą į prof. Kun. Česnio butą, kur nuo rašomojo stalo “pavogė” daug smulkių brangių daiktų ir iš aukšto numetė naują monstraciją, kurią labai sulankstė.” (“Šaltinis” 1929m. Nr, 34). Nutikimas primena E. A. Po “Varno” versiją, tik ši linkusi į kleptomaniją ir žymiai linksmesnė.

Dailininkas Kazys Šimonis apie meną ir paryžietiškus dalykus. “Bendrai ten sunku besuvokti kur baigiasi Paryžius ir kur prasideda menas, kur baigiasi menas ir kur prasideda paprasta pornografija.” Žodžiai, kuriais vis dar gali apibūdinti meną, net ir po beveik devyniasdešimties metų.

Apie orų prognozę. “Iš ryto: Truputį šilta, bent kiek šaltoka. Pabaltijoj atsiranda ruduo. <…> Vėjai dažniausiai iš visų pusių. Kai kur yra krituliai, kai kur nėra. Po pietų: Staigi permaina. Iš pradžių taip, paskui kitaip, bet šiaip jau, bendrai, nieko ypatingo. <…> ” (“Mūsų dienos” 1928 m.Nr.22/23). Komentarų net nereikia. Beveik kaip šiandienos prognozė. Gal meteorologai skolinasi idėjas?

Patiko ištraukos? Tas imkit ir skaitykit. Sužinosit daugybę keistų ir šiandien pritaikomų dalykų. Apie pirmąjį Lietuvių erotinį žurnalą, tuometinius inteligentus Konrado kavinėje ir pažinčių skelbimus. Galbūt rasit įkvėpimo savo Tinder’iui?

Knygų ministerija

Šį kartą – ne visai apie knygas, bet tai labai glaudžiai su jomis susiję. Tai – apie knygynus. Nekalbėsiu apie Kauno Laisvės alėjos knygyną ir jo uždarymą. Kalbėsiu apie naują, plačiai išreklamuotą – “Knygų ministeriją”.

Pripažinsiu, laukiau to knygyno atidarymo. Labiausiai džiugino tai, kad tose patalpose vėl pakvips knygomis, o ne Kinijoj  ar Ispanijoje siūtais drabužiais. Nes tai buvo vieta, į kurią, dar būdama paauglė, ateidavau panaršyti tarp knygų, jas pavartyti ar (kas man labiausiai patikdavo) kuistis tarp nenupirktų, seno leidimo knygų, apie kurių egzistavimą tikriausiai dauguma jau būdavo pamišę. Ir  ten būdavo galima rasti tokių lobių!  Patikdavo tie pavojingi, sukti laiptai į antrąjį aukštą, iš kur matydavosi visas knygynas… Tuo metu ten buvo J. Masiulio knygynas, vėliau virš durų atsirado “Pegaso” iškaba, tačiau viduje nebuvo niekas pakeista.

Dabar ten atsidarė  “Knygų ministerija”. Priklausantis internetiniam knygynui Knygos.lt Užsisakius bet kurią knygą internetu, ją galima atsiimti tiesiai Knygų ministerijoj. Dar prieš atsidarant jie deklaravo labai gražų tikslą – populiarinti ir skleisti mažų leidyklų knygas. Pasak steigėjų – “Naujame knygyne bus siekiama suformuoti kokybiškiausių lietuviškų knygų asortimentą iš daugiau nei 400 Lietuvos knygų leidyklų.”  Ir tai iš tiesų  buvo gražus tikslas. Na, iš dalies jie priminė, bet kurį kitą knygyną, kur parduodama kava. O tokių gausu.

9ce3f58259e5795596-72836604.jpegPirmą kartą apsilankius, iš tiesų gan maloniai nustebino visiškai nepakeistas interjeras ir per visą antrą aukštą išsidėsčiusios skaitytų knygų lentynos. Ne tokį gerą įspūdį paliko tai, kad tos lentynos buvo pustuštės.  Ir žinoma, per daug arti lentynų (ypač pirmajame aukšte) pristumti staliukai. Visa tai dar buvo galima atleisti – jie dar jauni, pasimokys iš savo klaidų ir pasitaisys. Tai buvo pirmąją atsidarymo savaitę.

Šiandien ten užsukus, praėjus beveik dviems mėnesiams po atsidarymo,pasitiko nemaloni staigmena – tuščios antrojo aukšto sienos. Pasiteiravus, galbūt čia tik laikinai? Sulaukiau atsakymo, kad ne. Gal būt po kokių metų jos vėl atsiras. Arba ne. Žmonės jau bus pamiršę ir nustoję apie tai klausinėti, tad kam vargintis? Na, nėra tai nėra, bent jau pasižiūrėsiu kas yra iš naujų knygų. Turiu pripažint, kad sunkiai sekėsi, nes būtent tuomet supratau, kad jie bando į kuo mažesnę erdvę sukišti kuo daugiau staliukų. Ir praėjimo iki lentynų tiesiog nėra palikta. Norint iki jų patekti, reikia bandyt susirast laisvą tarpą tarp stalų, o jei tokio nėra ir prie stalelio sėdi žmogus, turi jo mandagiai paprašyti, kad atsistotų ir tave praleistų. Taip, labai malonu. Gaila, kad iš mielo ir jaukaus knygyno, per du mėnesius pavirto tiesiog į kavinę, kur knygos yra interjero elementas bandant sukurti intelektualią ir hipsteriams malonią aplinką. Nes kas daugiau galėtų už labai pusėtiną kavą mokėti 3€?

Ir tai nėra verkimas, kad nebebus kur nusipirkti pigiau knygų. Ne. Aš galiu nusipirkti knygą, kartais,už neadekvačiai didelę kainą (bet tai jau atskira tema). Yra ir kur nusipirkt skaitytų knygų – žmonių knygos (puiki vieta), taip pat yra ir įvairiu tinklapiu pvz sena.lt

Pikčiausia dėl pačio principo, kad atėjus su tokia gražia idėja ir sutraukus daug žiniasklaidos dėmesio, galima imti ir nubraukt visus pažadus. Primena politikus, ir ne iš gerosios pusės. Labai nesistebėčiau, jei atėjus dar po pusės metų, nebeliktu knygų ir pirmame aukšte. Paklausus – gal čia laikina? Greičiausiai sulauktume atsakymo, kad už kelių mėnesių jos vėl atsiras. Arba ne. O tada ji pavirs tiesiog į dar vieną madingą kavinę.  Tuomet žmonės lyg per miglą prisimins, kad kažkada čia lyg ir buvo knygynas… Na, bet garantuot negalėtų.

Kaziuko mugė be Kaziuko

Kaip ir kiekvienais metais keliavom pasivaikščiot po Kaziuką, pasižvalgyt į žmones ir įdomesnius daiktus ar dirbinius. O, bet, tačiau… Apie viską iš pradžių.

Šįryt, geriant kavą ir skaitinėjant įvairius portalus, akis užkliuvo už straipsnio apie šių metų mugės pasikeitimus. Kauno savivaldybė pakeitė mugių organizavimą ir Laisvės alėjoje paliko tik dvi – pavasarį ir rudenį, o jų organizatoriai bus renkami konkursiniu būdu. Nelaimėjus Kaziuko mugės organizatoriams, tačiau (čia tik mano spėjimas) nenorėdami prarasti pelno, vis tiek kažką bandė suorganizuoti, tik jau ne Laisvės al., kaip buvo įprastą, o Nemuno saloje. Jei dar tiksliau, tai Žalgirio arenos stovėjimo aikštelėj. Dėl sumažėjusio ploto ir prekybos vietų mažiau – tik 750. Tiek palapinių bus su sūriais, riestainiais ir mediniais šaukštais. Na, tarp tiek palapinių, galvojom, tikrai rasim originalų šaukštą.

Eidami link pėsčiųjų tilto ir pamatę koks ten skruzdėlynas, jau tada su kirbėjo mintis, kad gal verčiau apsisukt ir ramiai traukt į kitą pusę, bet mes drąsūs žmonės, tad nuėjome toliau.

Įžengus į mugės teritoriją supratom, kad vis dėl to padarėm klaidą. Palapinių išdėstymas buvo mažų mažiausiai keistas ir klaidus, bet tai jau pamatėm daug vėliau. Prie įėjimo buvo išdėstyti pardavinėjami paveikslai, akies krašteliu spėjau pamatyt išdirbtus avikailius ir tada tamsa. Na, tiksliau ne tamsa, o tamsiai mėlyna prieš mane ėjusio žmogaus striukė. Ir  iš kairės. Ir iš dešinės. Neliko nieko kito tik lėtai slinkti minios viduryje. Reiktų paminėti, kad gamta man pagailėjo ūgio ir esu “pusantro metro su kepure”,  tad viskas pagal ką galėjau orientuotis, tai besikeičiantys prekeivių šūksniai. Ir skirtingi šonuose besibraunantys žmonės. Kai kurie iš jų pasitaikė visai įdomūs. Moteris, su po striuke pakištu miniatiūriniu šuneliu kuris ant visų urzgė. Toks mažas o tiek pykčio. Mamytės ir tėveliai, manantys, kad su vaikišku vežimėliu eiti prieš žmonių srovę yra gera idėja.

Pasivaikščiojimas pavasarišku oru (na, nevisai, bet bent jau nelijo) pavirto į žaidimą “išeiti iš labirinto”. Kad ir kur pasukdavom, sutikdavom tik daugiau palapinių ir dar daugiau žmonių. Nuoširdžiai mąstau, kad Hario Poterio Ugnies taurės labirintas nebuvo jau toks blogas. Ten bent jau  ant kiekvieno kampo nesiūlė baronkų ir natūralaus kondensuoto pieno.